Didžiojo pabėgimo „sklandumai, bet ne“

 Kai velki laiptais į trečią aukštą savo naują (bet analogišką senam) „tamsta mokytojėlė“ paltą, sunkų kaip velnias, dar kilą kavos, kilą milžiniškų šiukšliamaišių, du kilus žalios virvės knygoms rišt, ir dar kažkokio maistelio, ir dar kažkokių atsitiktinai pasitaikiusių įsigyti apatinių, ir naktinukų su avytėmis, segtukų ir chui-dar-znaet-ko, bei – nepamirškime – kitoje rankoje laikai stiklainiuką su pamerktom gėlytėm, o dantyse raktus – va tokią žavią akimirką juk tiesiog būtinai reikia sutitikti laiptinėje savo ex, ir sužinoti (išspjovus raktus), kad jis maždaug pusę metų gyvena virš tavęs, o tu nė nepastebėjai. Ups.

Dar neblogai yra pliurpti telefonu (svarbiai) prekybcentrio garaže, kur ne tik aidas ir triukšmas, bet ir ryšys trūkinėja. O jau užstrigti tarp automatinių tvarto durų metalinės imitacijos įeinant į Rimi tau yra neišvengiama, Eglut. WTF WTF WTF, kodėėėėėėl?

Bet šiaip mano gyvenimas yra visai pavykęs.

Nors jau karjeros tai iš manęs nebus, nesulauksit. Geriausiu atveju [kadanors vėliau, kai pailsėsiu truputį] sutrūnysiu vietiniam universitete, jau tikrai kad nevalkatausiu ten pas tuos idiotus į kitą Atlanto pusę. Nes jie, pvz., ne visi Dievu tiki, bet jau ateivių buvimu užtikrinti čiuju bent 80% liaudies. Todėl jiems normalu yra NASAi skirti milijardą kitą, kol tos pačios ateiviais tikinčiosios liaudies dalis užtikrintai vargsta didmiesčių getuose. Liuks. Nors jie bus geresnėje pozicijoje, kai maždaug už keleto milijardų metų (!) pas mus žemėje baigsis ištekliai (!!) ir reikės ieškoti kitos planetos žmonijai apsigyventi. Čia rimtai, they got the plan! ..ir pasiteisinimą dėl oro taršos ir kitų nesąmonių – kai pasidarys nebeįmanoma čia tverti, jie varys į kosmosą. Amazing. Kartais man tikrai atrodo, kad intelektas šioje planetoje nuo pat pradžių buvo baigtinis dydis, ir mūsų demografinė bomba jį jau ištaškė visiškai. Tai va.

O bet princesė čia visai krykščia, nes jau beveik pabėgo ir nuo pižonų visokių [„žie, nusipirkau naują mašiną, kas pas tave naujo?“], ir šitų „aš čia tik šiaip netoli prisėsiu, ir DABAR ĮKYRIAI SPOKSOSIU, KĄ TU VALGAI.“ Ir tų magistrančių filologių, kurios paskaitose taip tarškina kompo klaviatūromis, kad taip ir norisi pasiųst paneles rašyti teismo protokolų. Be to, I need a break from „kind of middle ages overprotection“ ir mano smegenėlės grasina vėl nusivaryti į šizofrenijos pusę, jei dar paspausiu truputį.

Tiek pasiteisinimų prigalvojau plėšydama savęs likučius nuo sienų ir šveisdama save nuo vonios kraštų, ir šluodama save iš tamsaus tamsaus kambariuko, kur mes kartą buvome sulindę penkiese – du mano kolegos, mano raudona suknelė, aš ir Scotish Leader.

Per save į save vėl susisiurbiu visa, kas čia buvo, ir išsinešu, susivėrus ant kaklo lyg grandinėlę, kad kitur gyventi būtų geriau, kol ten irgi pasidarys namai. O paskui turbūt vėl viskas iš naujo?……………………………………………………… Norėčiau, kad ne. Bet kad. Dar šis tas, ką išgremžiau iš buto istorijos, man čia Švarco balsu sako, kad „I‘ll be back“, nors galbūt tai laikina, galbūt netikra, gal karas, ar „vieną dieną svarbu, o kitą…“ – bet na kas tą kitą? Mano mokslinis laipsniukas sudegs, man ataugs plaukai, aš pasikeisiu, mes visi mirsim, per Kalėdas nebus sniego, o pavasaris nebeateis, nes aš nebenorėsiu, kad jis ateitų? Oooooi, aš netikiu pabaigomis, atsivertėliais ir radikaliais pasikeitimais, kaip netikiu moksline pažanga, dauguma matematinių modelių ir visatos kilmės teorijų. Nes pasaulis rymo kisdamas, ir tas rymojimas primena man ne PET ir MRI bangavimą, o tokį pastovų pastovų Rodeną:

…kiekvieną liepą perskaitau vieną seną knygą apie jį. Ne mąstytoją, skulptorių. O gal mąstytoją skulptorių. Ir mes abu būnam pastovūs. Chaoso teorijos pjūklui nuo spaudimo perlinkus, su mumis lieka tas pats nelemtas pjūklas. Su kuriuo aš dabar mielai nupjaučiau vieną spygliuotį, bet jis taip šypso akimis iš veidrodžio, kai uosto rimiako RELAX nosinaites, kad pagalvojau – gal kitą kurią naktį.

P.S. Tėtis sakė, kad aš pataikauju visiems, išskyrus jį. Netiesa. Nepataikauju, o taikausi. Ne išskyrus, o tikrai visiems. Išskyrus save. Nes aš esu niekas. Todėl kartais imu pavadinu save veidrodžiu – save esu mačius tik ten. Arba vandens paviršiuje, kai ežeras buvo ramus ramus, kai išmušinėjo saugiklius, bet laimėjo Žalgiris, ir mes su kate ėjom maudytis. Pasiklydau laike, labanakt.

[kai reikia rinktis iš trijų, aš 75% atvejų pasirenku ketvirtą]

[stupid, I know]

Pakavimosi atradimai

Pasirodo, aš turiu čia dvylika porų batų. Ir dar kerzus.

Pasirodo, užuolaidas nukabinti yra sunku, jei nemoki skraidyti. Gal mano sparnai danguje blet pasiliko?..

Pasirodo, namie visai linksma valgyti naudojantis plastmasinėm šakutėm, kai neatsimeni, kur nupakavai normalias.

Kiek mažų indelių galima sudėti į mažą dėžutę? Keturiolika.

………………..tikiuosi, man galvą skauda todėl, kad smegenys ištekėjo į kraują, o ne atvirkščiai. Arba mano ausyje tikrai gyvena tarakonas.

Aš labai žvengiau čia nešiodama daiktus iš Taitiryja 3.10.4-3.10.6:

”Kas čia, žmoguj, ir kas ten, saulėje, – tai viena.

Kas taip žinodamas palieka šį pasaulį, – aptinka savąjį „aš“, kurį sudaro maistas; aptinka savąjį „aš“, sudaromą kvėpavimo; aptinka savąjį „aš“, kurį sudaro mintys; aptinka savąjį „aš“, sudaromą žinojimo; aptinka savąjį „aš“, sudaromą palaimos. Keliaudamas per šiuos pasaulius, misdamas norimu maistu ir norimą pavidalą įgaudamas, jis dėdi ir dainuoja dainą „Oho! Oho! Oho!”.

Aš maistas, aš maistas, aš maistas.

Aš maisto valgytojas, aš maisto valgytojas, aš maisto valgytojas.

Aš posmų kūrėjas, aš posmų kūrėjas, aš posmų kūrėjas.

Aš esmi šioj darnoj pirmagimis, pirmiau dievų, ant pat nemirtingumo bambos.

Kas duoda man, tas mane laiko, iš tiesų.

Aš maistas, aš maisto valgytoją valgau.

Aš įveikiau visą pasaulį, auksu spindintis – aš tas, kas žino Tai.

Tai upanišada.“

Čia šitą gal kas apsirūkęs rašė? Nes taip iš pradžių lyg ir rimtai čia mes, a paskui – pooochui, skamba kaip didybės manijos apsėsto lunatiko kliedesiai. [Meluoju. Sąmoningai]

Upanišadų neįmanoma aiškinti, nors komentarų yra krūvomis. Biblijos irgi negalima aiškinti, o komentarų irgi yra krūvomis. Interpretacija, sakote? Hmmmmm…… O gal pretenzija apsimesti esančiu arčiau Dievo nei koks nusmurgėlis bemokslis, mažas žmogelis?… Aš tai bijočiau tokių užmojų. Tai tiesiog sau pasiskaitau. Pasiskaitau, pakikenu arba ne. Tie patys seniausi tekstai turi kažkokios magijos. Gal todėl, kad mum ten jau sunku įžvelgti melą. Štai vėlesniuose tekstuose šviečia kaip saulutė, meluoja visi istorikai, poetai ir raštininkai.

Be to, nepažįstu nei vieno nemeluojančio žmogaus. Aš pati ne išimtis, oi kai meluoju, tai net ausys linksta. Kasdien. Ypač sau, kabinu ir kabinu makaronus, like – viskas čia normaliai, žiūrėk, nukrovei knygom pusę kambario, kitą pusę nukrovei dėžutėm ir batais, argi ne šaunu? Nė velnio niekas čia nėra šaunu. Bet jei nemeluočiau, imčiau dvėsti, išskysčiau, drebėčiau kampe susisukus, rūkyčiau vieną po kitos ir skambinėčiau draugams iki ryto, kad tik nereiktų būti su savimi.

O pasirodo, aš turiu dvylika porų batų.

O pasirodo,…

Kaimynystė

Ahaha, prikolas: paskambino į duris, atidarau – trys vyrukai ketvirtą (~60m.) laiko už pečių, sako “a ne tavo?“
Pirmiausia, žinoma, mes pažvengėm kokias penkias minutes, nu ne, sakau, kažkaip nelabai. “Bet visai neblogas, ane, gal paimsi?“ 😀 😀 Tada dar aptarėm jo privalumus, ir vyrai išėjo ieškoti namų.

Žodžiu, kaimynas girtas pasiklydo truputį. Kažkur prie namo atrastas buvo, laiptinę ir aukštą atsimena, o buto nelabai. Haha, na būna taip pas mus. Todėl ir gyventi čia labai gera. *Gilusis atsidūsėjimas*

God damn aliens

I am here to represent you the final information about being included into 2,9% of living dead type homo sapiens.
And what brings me to my knees time after time?
Ir ko tu tas kasas nusikirpai, mylimoji?
Ir kur tu būni, kai tavęs čia nėra?
Ir kur tu be tų šiukšliamaišių dabar kraustaisi, a?

Nežinau [..nesakysiu], nors turiu juodu ant balto užrašytų pasakų apie tai, kaip baltieji ima ir užpuola iš savigynos. Popieriukai baisiau yra už vaistus akvariume, kur gyveno mano Mikė gaidelis.

[kraustytis iš bendraties]

Apsižiūrėjau ar dar jaučiu maudžiant galvą, gaudžiant varpus arba tą kaip-gyveni-gal-kas-naujo, kokio dar naujo viskas sena, tik-va, apsičiupinėjau kaip komunistiškai, kaip aš, kaip mirštu už tiesas, kurios ne pravda, kai pats laikas patylėti imu ir prasižioju, štai tada ir maudžia galvą gaudžia varpais, labiau dešinėje pusėje.

Esu nučiupinėta labiau už sienas šituos popierius šitą puodelį kėdę, šitą visą bardaką. Užsirašau kryželį, ant delno, kad nepamirščiau nusipirkti šiukšlių maišų, bet žinau kad nepamiršiu tik išeiti nafik be pasiaiškinimo, užsigulti ant akių delnais kylant temperatūrai, ir trankyti duris pirmyn-atgal-pirmyn.

Nučiupinėtas veidas daugiau negu nužiūrėtas,  neužtaisytas veido išraiška

Tik-tak tik jis netiksi tomis akimis

Nėra jokios karalystės

——————–apsičiupinėjau.

Naktinės tokelės

.nes turiu dar ir temperatūros! Kad linksmesnis savaitgalis būtų ir pakuotis daiktus linksmiau būtų.

Ir kodėl tas relaniumas manęs neveikia, kažin? Bene bus koks molis sukūręs vaistuką nemigai ir išsigalvojimams gydyti?

(Dar apie kaimą) sharing giving and receiving: duodi arkliui avižų žiemą, jis tau pavasarį padeda lauką suarti. Myli karvę – ji tau teikia maistą. Jei karvę laikai fabrike tarp savo gelžgalių, ji tau greit duos nebe pieno, o benzino. Ir pagimdys kompiuteriuką. Robotuką kokį.

Didžiausia nesąmonė, kokią girdėjau, yra bijoti gyvo padaro. Uodų galima bijoti, o dramblio tai aš nebijau visai. Nes kažkoks jis labai fainas rodosi. Ir jei pernešinėja ligas, tai mūsų bėdos. Manding, jie visi (ne homo ir tikrai ne sapiens) serga dėl mūsų, o ne atvirkščiai.

…………

Beje, aš iš tiesų ne Nobelio tenoriu. Norėčiau kaip nors greičiau nudvėsti, nes jaučiu, kad jau susišildžiau vietelę rojuje. Nors kol kas šyla čia pas mane tik kakta ir arbata su valerijono priemaišom. Lunatikams.

Tęsiant maratoną apie nacius

Na, ir kas tave, Eglut, nuskriaudė? Ko tu čia tokia nepatenkinta permanentiškai ir žliumbi naktimis?

Nes esu žmogus. Kodėl turi jaustis kaltas ką tik gimęs? Tikrasis krikščioniškasis atsakymas yra parašytas visai ne knygutėj. Prote jis parašytas – ŽMOGUS YRA NAIKINTOJAS. Norite įsivaizduoti rojų? Įsivaizduokite šitą planetą be žmonių. Būtent! Jokių atominių bombų, išsiliejusios naftos, kažkokio supisto tunelio per dvi šalis (ar kur ten), niekas nešaudo paukščių, etc.

Ko čia bliauti reikia? NES AŠ NIEKO NEPAMIRŠTU taip patogiai, kaip jūs visi.

Ir jūs nepiskit man proto, kad čia viskas normaliai yra. Medžioti galima TIK maistui. O šitą filmuką reikia rodyti kartu su kokia dokumentika apie hitlerinį arba afrikinį genocidą. Mokykloje. Tegu grožisi vaikučiai, nėr čia ko apsimetinėti.

Gyvūnas, auginamas kaip kailinis ateities paltas. Nu fantastika tiesiog.

Žmogaus teisių deklaracija nieko nereiškia prieš vieną nušautą baltą katytę. Kas yra kur kas didesnė nuodėmė, nei įstatyti žmogui kulką į kaktą. Kodėl? Nes katytė NIEKADA nepadarė nieko blogo, lopai.

Kodėl aš tikiu reinkarnacija? Nes tai akivaizdu. Jokio kito pasaulio BŪTI negali. Yra nebūtis, arba tai, ką matome vietoje.

Ir kur gi tu kraustysies, Eglut? Iš Vilniaus, iš Vilniaus.

Ir kodėl nenori į didmiestį? Dėl milijono priežasčių. Plastmasiniai žmonės, cemento džiunglės, minios, kamščiai, triukšmas. Gamta yra „gimtis“, jokia ten ne nature. Tik kaime dar yra tikros erotikos, tų taukuotų žvilgsnių moterims į kojas ir šienelio kluonely. Ten dar yra tikrų pletkų ir intrigų, ten žmonės sveikinasi prasilenkdami. Be to, kaime maištas yra neįmanomas. Turiu galvoje ne politinį mėšlą, kuris jau žiaugčioti verčia, turiu galvoje maištą prieš sistemas ir netikras vertybes. Nes juk kur nors privalo jos būti tikros. Tiesiog privalo.

Be to, aš noriu dirbti kaimo mokykloje arba bibliotekoje, arba parduotuvėje. Nes tai zjbs yra ir kieta labai.

Jis teisus. Kas? Šliogeris. Berniukams Plutarchas, mergaitėms… Paišykit tas savo karikatūrėles kiek norite.Laimė yra glostyti ką nors atsikėlus ryte arba megzti jam megztinį. Jeigu čia diskriminacija, tai jūs išsigimėliai.

Kodėl vis dėlto nevarysiu į vienuolyną? Nes ne taip įsivaizduoju šventumą. Kad popiežius po savo šikna laiko krūvą pinigų, buvo aišku ir anksčiau, tik niekas nedrįso pajudint – ojojoi Dievo tarnas, ojojoi, Vatikano bankelis. O jo [Bene-dikto, diktatoriaus] mylimas Kristus tai irgi buvo multimilijonierius. Pati mačiau. Kaip ir trigalvį Dievą, kurio Benas nematė, nes jis nėra jo vietininkas. Karalius nuogas! Bažnyčios hierarchijos viršūnėlėje sėdi velnias, vardu „pinigai“. Ir aš jo bijau. Ir jums patarčiau.

Ir kodėl per Kalėdas gyvuliukai jums nekalba? NES JŪS JŲ NEGIRDITE anyway. Ir kaip mes taip nusiritom, galvoju naktimis, kuriomis nemiegu.

…o kartais, kai miegu, sapnuoju laukinius žirgus. Ir tada verkiu atsibudus ir nieko neglostau.

To whom it may concern arba ir vėl (nejaugi?) apie knygas and so

Yra keletas knygų kategorijų. Komiksai durniams ir klasika. Filosofija ir paistalų kratiniai. Dailioji literatūra ir mokslinė.

Arba yra knygos, kuriose aš braukau nereikalingus sakinius. Kai randu tokią, kur nėra ką išbraukti, tai sėdžiu ir linguoju apsikabinus. Ir tada suveikia išvirkščias grafomanijos variantas – ne aš pilu pastabėles į paraštes, o vogiu sakinius ir nupilu viską į kokią savo užrašų knygutę. Užtai ir prikaupiau jų visą lentyną.

O šiandien štai kažkelintą kartą išsitraukiau „Vitaminų pardavėją“ ir linguojam sau su juo abudu temstant. Man ten ne tik „Mirusios karvės kultas“ patiko.

Pacituoti? Aišku, kad pacituosiu, o tai dar nenusipirksit. Taip kalbą valdantys autoriai – retenybė juk.

„Neįveikiamą polinkį beprasmiškai medituoti, matyt, paveldėjau iš savo garbingo prosenelio, vadinto Stulpininku. Linguodamas stulpe nelyginant kokia šarka ir apsuptas mažų paukštelių, kurie ieškodavo trupinėlių žiluose jo kaltūnuose, tasai seilėtas senelis dienų dienas pranašaudavo žmonėms visokias nelaimes, taip stengdamasis jas nubaidyti nuo savęs, atsikratyti savo paties nerimo. Buvo įsitikinęs, kad po mirties nuskris tiesiai į dangų. Deja, senelio šamanystės baigėsi dramatiškai, – garbinga prosenelė, pakurstyta tamsių žmonių, kartą pasiekė jį ilga kartimi, ir senelis nupleveno žemyn galva stačiai žemėn, o išgąsdinti paukšteliai pakilo į dangų.“ [Regimantas Tamošaitis „Vitaminų pardavėjas“]

Arba:

„Anądien sapnuose regėjau žmogų, einantį vandens paviršiumi. Norėjau jam užduoti keletą smulkmeniškų klausimų, kurie, aišku, nieko nebūtų pakeitę, bet tas ėjo ir nuėjo kranto link. Stebėjau jį tolstantį, maniau, pakils į dangų, bet jis ėmė ir nuskendo. Nuskendo prie pat kranto, tarytum norėdamas iš manęs pasityčioti.“ [„Mano CV“]

Arba:

„Mus mokykloje mokė filosofinių tiesų, kad gyvybė yra baltyminių kūnelių buvimo būdas, kurį sudaro asimiliacijos ir disimiliacijos procesai. Šitų tiesų išmokti nebuvo sunku, juk kasdien visi vien tik tai ir darėme. Asimiliuoji kepeninę dešrą, paskui šiek tiek jos disimiliuoji, o visa, kas lieka, nešiojiesi savyje kaip esminę savo tapatybės dalį. Tapatybe virtusi dešros masė tartum pelėsiais apauga šiokiomis tokiomis mintimis, jausmais, – taip ir gyveni. Visi žmonės padaryti iš mėsos. Ir dešra virto kūnu, ir kūnas gyveno tarp mūsų, niekuo nesiskirdamas nuo dešros. Dešra yra pirminė, kūnas – antrinis, o sąmonė – paskutinės eilės produktas šioje gyvybės grandinėje. O visa kita lieka nesąmonės ir apgaulės sferoje.“ [„Kepeninės dešros gatvė“]

Arba dar geriau, ko ten juokiausi kaip išprotėjus parke:

„O juk turėtų būti kitaip. Tuos žmones reikėjo gražiai palydėti, apkaišyti juos gėlėmis ir užspausti jų šviečiančias akis. Arba įkalti į jas po vinį, kad daugiau čia nebešviestų ir netrikdytų gyvenančiųjų rimties.“ [„Paskutiniųjų dienų šventieji“]

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ni v temu:
Ar daug pažįstate žmonių, kurie suskaičiuoja brūkšnius savo rašliavoje? O tokių, kurie suskaičiuoja brūkšnius, kai pastarieji žymi tik minties šuolį? Mjo… Man ne viskas gerai yra.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
[paskui gal neturėsiu laiko] 😀 😀 Kalėdoms noriu:
– geltonos antytės arba laivelio, kad maudytis vonioje būtų linksmiau.
– Remarko biografijos.
– Parulskio autografo dar vieno, ant „Murmančios sienos“.
– by default man sueina puodeliai, džiovinti lapai su ant jų užrašytais eilėraščiais, žvakutės bei [o ne] užrašų knygelės visokiais pavidalais.

Raštelėjau.
Dabar kepsiu paprikas, jei pavyks užkurti orkaitę. Jei išgirsite sprogimą nuo užupio pusės – tai buvau aš.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
AŠ JUMS GYVENIMĄ SUĖDŽIAU.
around 13.30 VU FSF aud. 201 rytoj vyksta naujiena Lietuvos Filosofinėje padangėje – “in memoria Romanas Plečkaitis“. Kadangi irgi dažniausiai rašau juoda spalva, vilksiu savo didelę šikną kaip didelė. Jei nenusprogsiu su tom savo paprikom.

Paprika corps – explore your mind.mp3 😀

O ir šiaip – kodėl aš čia lakstau ir to laiko neturiu: va. Na ko čia krykštauti kiekvieną rudenį? You tell me.

Žydrasis bolševizmas puola

…čia ne pati pavadinimą sugalvojau, Šliogeris šiandien sakė. Galvojau, kad aš jau varau pakankamai žiauriai, bet, pasirodo, mokytojus aplenkti kartais būna tikrai sunku. Ponas taip sukalė į žemę feministinius kalbos išdergimus („wofe“, „viena iš tėvų“, „merginas“ ir „vaikina“), kad tiesiog nebeturėjau ko pridurti, sugebėjau tik pakikenti. O kikenimas iš graudumo, nes nieko čia juokingo. Kas nors turėtų išspardyti šiknas tokių idėjų autoriams.

Manyje kyla begalinis triukšmas ir įniršis. Mano asmeninę šikną tai spardo Aristotelio Metafizika. Nors nesiskundžiu, šitas subinės maudulys man teikia daugiau vilties, negu visas krikščionybės koncentrato dvelksmas iš Akviniečio raštų.
– – – – – – – – – – –
Mačiau du baltus balandžius! Buvau muziejuje dar. Man patinka ketvirtadieniai. Kadaise eidavau į logikos paskaitas filologyne (Ketvirtadieniais, ryte) ir tai mane ištraukė iš egzistencinio nerimo pelkės, o dabar tiesiog šiaip sau – MAN PATINKA KETVIRTADIENIAI. Tai savaitės diena, kai vakarais nebūna per daug girtuoklių mieste, bet žmonės (tie, normalūs) jau pradeda laukti savaitgalio. O kai buvau tikra (nesumeluota) studentė, tai mes paprastai įvardindavom šventes  – tiesiog „pirmadienis“ arba „trečiadienis“.
– – – – – – – – – –
Dvi pavogtos mintys pamąstymui:
1) Ne aš kalbu, PER MANE kalba.
2) Mūsų supuvusios Vakarų numirėlių civilizacijos centre sėdi tironas kvailys ir kekšė. (Lyginti su Justinianu ir Teodora)
– – – – – – – – – –
Galiausiai – aš kalbą myliu, o ne garbinu. Knygoje nesėdi Dievas. Jis greičiausiai sėdi bare ir liūdnai žiūri į kavos puodelį arba pro langą, visai kaip aš. Lyg laukčiau ko nors, kas neateina ir (turbūt) neateis. O naktimis šalta. Ne dėl rudens, greičiau todėl, kad mano prioritetai sudėlioti taip, jog aš niekada netiksiu prie jūsų gyvenimų. Greičiausiai liksiu ir visada būsiu tokia mažvaike („gaikele“?), kuri juokiasi ne vietoje, nesilanksto „garbingiesiems“ ir neišnaudoja TŲ NUOSTABIŲ KARJEROS GALIMYBIŲ. Nes jos visai nėra NUOSTABIOS. Bent jau ne tokios nuostabios, kaip… <…> Šypt.
Bet galbūt kokioje lūšnelėje ar krūme, Prancūzijoje arba prie Amazonės, gyvena kas nors, panašus į mane. Tai baisu, būtent dėl to „galbūt“.

Ian Brown – F.E.A.R.mp3
– – – – – – – – – –
Šiandienos išvada: aš pasiduodu auklėjimui, kai jis protingas.
– – – – – – – – – –
[Žemiškiau apie vietinius]

O jūs esate matę alkaną žmogų? Na tikrai alkaną? …jei ne, tai todėl, kad neįsižiūrite į valkatų veidus. Aš pvz., galiu atskirti, kuriam tikrai išmaldos reikia, o kuris taip uždarbiauja ar velniažin ką daro.

Tai va. Persivalgiau sausainių, bloga, išėjau pasivaikščioti.

P.S. Kaip majonezas gali būti 15% riebumo??? Ant etiketės reiktų paminėti, jog tai „majonezo skonio darinys anoreksikėms“.

Šiaip prisiminiau

Oldie, bet mylimas labai.