Ketvirtadie***

Taip taip, aš tik tvarkau savo užrašus, pabaiginėju pjesę, gaminu pietus vidutiniškai šešiems žmonėms, vaikštau laukais, šeriu katinus ir glostinėju kaimynų arklį. Paduodu vaistus trims piliečiams, vieną palydžiu iš ryto iki miesto, žiūriu, kaip žmonės meldžiasi ir vedžioja karves. Niekas neknisa proto! Chuuu..

————————————————————

Šiuo metu mane domina:

– Carnac, tie prancūzų akmenys. Nes juos ten sunešė ne fėjos.
– Autizmas. Todėl-kad-niekas-nežino-kodėl. Jie tokie.
– Leonardo raštas. Nes aš irgi taip moku.

————————————————————

Ai, dar tie personažai – kad nepamirščiau.

#1 kavos ir cigarečių maniakas
Vaikšto iš paskos ir nuolat kartoja „cigarette, cigarette“. Asistentas bandė jį nuvaryti nuo kojų ir užčiaupti keliasdešimties kilometrų žygiais, bet nieko nepešė – pilietis nenuilstantis. Yra nusiaubęs lauko kavinės staliukus – visus kavos puodelius ištuštino; dar buvo įsigudrinęs išlipt basas per langą, ir kol niekas nemato kaimynų kavą išgert. Jam iš esmės nesvarbu, kokiame pavidale ta kava – su šaltu vandeniu užsipili ir gerai.

#2 siaubo filmo herojus
Vaikšto rankas sulenkęs per alkūnes ir ištiesęs į priekį, maždaug zombio poza, ir vis taikosi ką nors iškrėsti – įgnybt ar panašiai. Lauke nusirengia iki pusės ir drabužius užmeta kuo aukščiau. Kartą užmetė ant netoli stovėjusios statybininkų fūros, kuri nuvažiavo.

#3 išsisklaidęs
Nejaučia savo kūno – tam tikrą lauką aplink save suvokia kaip save patį. Tarkim, palieti netoli stovinčią kėdę, o jis šokteli. Problema dingsta, kai apsirengia naro kostiumą.

Ištikimaujant

Pagavau vyruką vidury nakties virtuvėje su cukinija vienoje rankoje ir kriauše kitoje! Ir su pižama! Haha.
Dar sužinojau, kas yra įvilktuvės. Čia tokia šventė, kai ką nors įvelka. 😀 Ne pro duris, tiesiog šiaip… ima ir supakuoja.

Tai man negresia svetimi nagai ir kibus flirtas, ir dar daug kas man negresia. Man labai tinka ir patinka spoksoti į tavo nuotraukas, kartais beveik imu murkti ir glaustytis prie kompo, ypač kai mėnulis apvalutis, nelyja ir nešalta. Tokiais vakarais pasipasakoju viską, ką buvau sugalvojusi, lyg visai galėtum girdėti. Ir tada užmiegu. O iš ryto auginu plaukus, tada pavalgau pietus, o paskui laukiu.

– – – ne todėl, kad pasitikėčiau ateitimi, tiesiog man kitaip neišeina. Nežinau, ko tiksliai laukiu.

Šiandien nuėjau apie devynis kilometrus.

O tavo mašina, ji žalia ar mėlyna?………………..
O tu….

Babe, baby, baby, Im gonna leave you.
I said baby, you know Im gonna leave you.
Ill leave you when the summertime,
Leave you when the summer comes arollin
Leave you when the summer comes along.

[O vis dėlto ji išprotėjusi. YES | NO | MAYBE – – – – – visai trenkta kažkokia. ]

Ištverti save ir žmones. Greituoju užrašymo būdu

Langas išdaužtas. Priežastis nežinoma. Tikriausiai vudu.
Dar „laisvai samdoma tiesa“ arba „nematomas darbas yra slėpinys“.

Oh, she reads a lot. She reads all the time.

Shut up, neskaitau čia jokių knygų, išskyrus savo užrašus. Verčiu ir verčiu, iš jų byra rinkiminių konferencijų delegato (hm?) mandatai, paskaitose rašyti eilėraščiai, pavogtos Štrauso „prie žydrojo Dunojaus“ natos, dar džiovinti lapai. Žaliuojančio medžio šakelės burnoje.

Ir tik protarpiais, nelyginant blyksniais – numylėtų veikalų ištraukos, kartais ištisomis pastraipomis – jos ima lįsti iš atminties, ir su žmonėmis tada nustoju kalbėtis.

…garsiai šaukti, kai atrodo, kad atsilikai ir nebejauti sieloje Jo drabužio plevenimo. [L.S. Černiauskaitė]

Atsišaukti iš bet kokių asmeninių įsipareigojimų. Eiti iš paskos, kvėpuoti jam į nugarą, gyventi mašinų stiklų atspindžiuose, šventraščio prieblandoje. Toli.

Mane vežioja svetima ranka. Aš tik deimantinė adatėlė, be kurios mirtų muzika. Velnias, gal reikėtų ko nors užvalgyti.

„Grįždamas namo aš supainiojau namus ir atsitrenkiau į medį, kurio neturiu.“ Et, turiu net medžio pasą. Rožinį.

Mėnulis šįvakar linksta link pilnaties. Ir man atrodo, kad objektyvi realybė yra paistalai, kurių atsiradimą sukelia nevienareikšmiškas atsigulimas, kai kovotojas nebesusidoroja su ataka.

…Pala, ką aš čia norėjau pasakyti?… Ai, aš irgi kvėpuoju. Apie visa kita galima pasiskaityti spaudoje. Žiniasklaida jums papasakos, kaip blogai gyvenate.

Pakeleivingais

Aš neieškau namų. Ir savęs neieškau. Nors nenoriu to pasakoti.

Mes juk liekame neklausinėjantys. Kas yra tos ašaros, kodėl jos varo vyrus į neviltį, kodėl jie prityla, kodėl tiesia rankas, į žodžius ima velti mažybines priesagas, tampa nedrąsūs..

Ei. Nenoriu to pasakoti.

Kaip manai, ar pasieksiu Šveicariją lapkritį?.. Greičiausiai pasieksiu. Aš ne automobilių magistralėj, aš ne, aš – – – – – – – bėganti. Nejau nejauti, kaip slystu pro pirštus, lyg bandyčiau sugrįžti į delną, ir tos Blueberry nights, rūkant į dangų, magistralės, laukai.

Cinamonu kvepianti arbatos puodelio vienatvė. Vienatvė keturiese, vienatvė trise su radiju automobilyje, paskui dalinantis sumuštiniais, arba laikant ką nors už rankos, tiesiog šiaip sau, nes ruduo. Pakeleivingieji kartais meldžiasi ir kažkodėl daug kalba apie meilę. Netiesiogiai (aišku, kad ne), bet kai vyras pasakoja, kaip atrodė viena JOS suknelės klostė po krūtine, ir kad JI namuose visus stalo įrankius laiko drabužių spintoje – tai kažką reiškia. Bet tu tai idealistė, lipdo jis man etiketę. O jūs įsimylėjęs, kertu atgal. Jis irgi kerta.

Nebenoriu to pasakoti. Iškirto.

Išties – man patinka. Tas tikrumas. Kai susitinki tik netyčia, tik laikinai, ir nėra prasmės kliedėti „bet gal mes kada-nors“, „gal apsikeičiam tele…“, nes viskas tik netyčia ir laikinai. Taip ne vietoje. Pakeliui. Susikertam.

– – – – – – – – – –

Ir vis dėlto – aš atsibudau ne namie. Tuose namuose, kurių neturiu, manęs irgi dabar būti negali. Tiek to, šypsausi, susivėlus, besirausdama į pagalvę. Štai taip ilgėtis būna gera.

Labos.

It‘s ok to be crazy

Na tikrai tilps čia dar šita žvakutė, murmėjo vakar iš ryto tokia mano gerai pažįstama šviesiaplaukė nesąmonė, bandydama į pergrūstą lagaminą per mažulytę skylutę sukišti vidutinio kelio ženklo stulpo skersmens žalią vaško gabalą. Na jeigu man reikia!… Netilpo. Tada labai daug piktinausi ir (visa pasipiktinusi) mėčiau vienu batu į sieną. Nors galiausiai kava pataisė man tą prakiurusį pasaulio stogą. Bet nuo to mažiau juokinga nepasidarė.

————————————————-

„Jūs tikrai čia lipsit?“ (vairuotojas). Na taip taip, chichi, pažiūrėsim, hahaha, kas iš to išeis. Ir paskui stovi sau ta blondinė prie žvyrkelio su tuo blizgančių ratukų lagaminu, aplink ganosi karvės, siūbuoja pievos iki juosmens, ir galvoja – wtf wtf, kaip man dabar išsigūglint žemėlapį?.. Ir atsiliepia aidas galvoje – nugi taip ir išsigūglint: statai lagaminą štai į šitą pievą, sėdies ant to atsitiktinai užmatyto rąsto, ir gūglini. Bet ne, kur tu čia ramiai pasinaudosi civilizacijos privalumais! Net vidury laukų, net ten tave kas nors suras – taip kažkur man iš kairės atsirado kažkoks (whaaaai?) lenkas, mano lenkų kalbos kursas staigiai susirietė į kampą, ir juokas aidėjo kalnais beigi kloniais, kai bandžiau sugalvoti atsakymą į klausimą, kokį velnią darau čia.

O tikrai – kokį?

Dar nebaigiau juoktis ir žvygauti, tai nežinau. Užtai ant mano palangės šiąnakt miegojo dvi juodos katės, ir rytas nutiko kaip iš paveiksliuko. Mhm.. apie world war III ir kitas mass suicide idėjas pamąstysiu, kai neturėsiu ką veikti.

Išėjau medžioti pusryčių ir pažindintis su vietiniais.

Mistiškasis pezalas

Kol neatpažindavome savo atvaizdų veidrodžiuose, mes buvome normalūs, mes turbūt sakydavom kažką panašaus į „tai esi tu“, kartodavom ir kartodavom, kad tu esi šita žolė, šitas medis ir šita musė supermenas, tu esi viso to dalis, ir būdavo gerai viskas. Ir melstis tada, poteriauti ten visaip ir atgailauti nereikėjo, nes nebuvome apsišikę iki ausų nuosavoj planetoj, KURI – naujiena – nėra vien mūsų.

Ir užsižiūrėjo žmogus į veidrodį, ir pasijuto viešpatėliu, kuriam nieko nereiškia nudobti, pvz., banginį, ir išsispaust iš jo, blet, kremo veidui (iš ko panteros su liūtais žvengtų susiriesdamos, jei sugebėtų) – štai ir atgailauti dėl ko atsirado. Ane.

Beje, o kodėl mes iš tiesų meldžiamės? Lankstomės ten visaip, kukuojam, giedam, ar dar kažką? Čia kad Dievas apgintų nuo karo, bado ir maro? Nuo korupcijos, blogo kaimyno ir raganos akies? Tai kad berods ne Dievas už šitą šūdą atsakingas, sorry, bet patys.

[Čia priėjo ateiviai:] Žinote, karts nuo karto kuri nors rūšis čia pas jus išpizdėja ir būna išnaikinama. Paklauskit T-Rex‘o ir kitų draugų. Kokių žinių gali man čia jūsų išganingasis mokslas pateikti apie jų sąmonės lygį? None? No shit.

…jei būčiau fantastinio kūrinio veikėja, dabar dar pavaryčiau tragikomišką monologą, ką nors panašaus į:
„Kai sugalvojau čia atplasnoti, tai maniau, jog tekšt-plekšt ir man tiesiog reiks saugoti tik vieną tokį lopą (kuris visai nieko), glostinėti ten visaip jį, puoselėti, ir viskas. Ale ne, kur tau, taigi, pasirodo, mano lopas yra užsiėmęs 24/7, čia daiktai visokie plastmasiniai, valgyti reikia šlamštą, tave gali nušauti gatvėj jei nepatiksi, o vidury spalio būna šalta kaip kokiam supistam Šiaurės Poliuj, jei eini naktį parūkyt iš nevilties. Be to, vietiniams kietakakčiams dar reikia įrodinėti čia viską, nes jei nepaplasnosi ir neparodysi stebuklo, kurį pripažintų dar vienas avinas iš bandos, tai nieko nebus. Nieko čia niekur nebus. (pauzė – – -) Awwwwww, I‘m so screwed, noriu atgal į K-Pax‘ą, mekekeee.“
– – – – – – –
Štai tokios palaimingos mintys mane lankė riedant per Lietuvos kaimus bei kaimelius. Utiuiu, kaip žaviai man nuotaika subjurus šiandien. Prisigerčiau, oi gerčiau gerčiau, kad galėčiau. Tada ji išsikvietė taxi, ir kaip baigėsi istorija, pati istorija dar nežinojo.

You didn’t. Did you??

Kas nors gal čia pagaliau norėtų išsispręsti? – paklausiau aš vieną naktį savęs į veidrodį. O jos plaukai lyg užkerėti, niekada nenugula taikiai ir patogiai, jos akys mėlynos ir apipaišytos. Atrask save, sako jis man, žinai, aš tave, aš plikom rankom…

Apie ketvirtą ryto galiausiai išsiaiškinau, kad niekas išsispręsti nenori. Trepsėjau kojelėm, trepsėjau.

Tada krausčiau žirgus ir pėstininkus iš dėžutės, žaidžiau „vienas prieš vieną“, karalienės lipo ant svetimų karalių, rikiai lipo ant bokštų,………….. pastačiau Vienos balių, draugė e-mail‘u smulkiai pasakojo, kurių velnių išsiskyrė su vyru. Nesugalvojau, ką atsakyti.

Galiausiai susivyniojus į antklodę murmu sau, kad gal imsiu ir įsimylėsiu kokį kartą, gal aš jau kaip imsiu ir… Įsikąsiu į liežuvį. Eina šikt. Give me hooray.

 Nenoriu kištis, bet man atrodo, kad. kaip-ir. kažką-ten.

Prisiprašiau.

To be posūkių.

Susiglamžyti.

Rain on the brain in the train down the drain

Kątik persimainiau į nevykusią savo versiją. Mhm, turiu keletą, šita pati blogiausia.

Ji man paliko užrašų knygelę kambario kampe. Na, visas jas paliko. Ir man nepatinka elektroninis raštas, nei verdana, nei arial, fui, ta teritorija, nužymėta pixeliais, na, net smilkinius spaudžia. Mano „E“ raidės tobulos, mažosios „s“ mane verčia seilėtis. Savimyla.

Ką tu sakai?

Aš vis galvoju, ką dabar darytų vienas arba kitas žmogus. Ko iš manęs nori Jėzus, kaip tai aprašytų skvoterė, Camus arba, pagaliau, „ką mama pasakys“, jaučiuosi išskydus. Dar niekada nebuvau taip išskydus kaip šiemet. Seilėta senelė arba penkiolikmetė iš mažo permyžamo miestelio, taip ir nesupratusi, kad susidomėjimas būna ir šaltai apskaičiuotas. Numatytas trim žingniais į priekį, kai aš įsispoksau po kojom arba į dangų, ir nieko negalvoju, o tu galvoji visai ką kita. Lėktuvas. Naktimis jie ateiviai, kai sutemsta jie – valkatos.

Matai, su kitais būnu ta tyli, trumpais plaukais, berniukiška. Ir nesuprantama. Stačiai – nesusikalbėsi. Ypač kai skauda nugarą (ties pečiais), ir taip norisi žiebti kam nors į akį, aaaaaaa, kaip negera, kokie jūs. Imu ir nusikerpu plaukus, Kalėdoms. Noriu žudyti.

………………………………………….

Susipažinau su tuo ir anuo, šitas man pasakojo tai, o su pirmuoju mes veikėm tą, jis judėjo šitaip, padarė taip – o koks pagaliau skirtumas? Ką tu sakai? Tu toks alkanas karo ir maro ir tų gašlių žvilgsnių; Tu gražiai atrodai, tinki prie interjero; Rašai keistus dalykus; Supranti, tiesiog neištvėriau, ėmiau ir išpliurpiau viską, ką matau, manau, ir suprantu. Per greitai, fragmentiškai ir baisiai;

…O labiausiai siuntu, nes dar niekas neatsiklausė mano nuomonės, jie niekada nepaklausia – o ko gi nori tu pati? Todėl aš nė nemoku turėti nuomonės savo gyvenimo klausimu. Viskas būna nuspręsta, jau sugalvota, ir pateikiama man tam tikrais šablonais, išblizgintomis ir išbaigtomis formomis. O nuklysti nuo jų neleista. Auksagalvės princesės taip nesielgia, na, nedaryk čia man/mums/org/etc gėdos.

Mano veidas baigia priprasti prie grimasų. Man kiek pabodo būti eksponatu. Šiek tiek. Truputį. Nedaug. Lygiai tiek, kad aš pasiruošus žiebti kam nors į tą sumautą akį, uždegti kokį altorių bažnytėlėj, pavogti tavo sielą, išsidraskyti tą gumulą gerklėje ir galų gale pasiųsti visus po velnių –

…jei būsi geras, tave būtinai sutaiškys toji išblizginta mėsmalė, pritrėkš tavo pačios aukštakulne kurpaite ir užsmaugs baltais marškinukais. Ir nepadės niūrus įsižiūrėjimas į veidus, padėjus šikną ant šaligatvio, aš atrodžiau kaip liūdnas berniukas, trumpais plaukais ir neįprastai rimta veido išraiška.

 Ir tai nėra „važiuoja stogas“ būsena. Greičiau – „norėčiau gyventi netoli Vezuvijaus“. Tada bent žinočiau, jog jis gali, jei labai reikia, tai jis gali. Ko tu nesugebi nei su Glock’u, nei apskritai.

 …oi kaip mes čia eitume kartu, jeigu tu mokėtum čia eiti. Taip ir žinojau, kad kontrolinis šūvis ties krūtine dės man rikošetu į smilkinį. Įspėjamąjį kažkas praleido. Ir mano asmenybė sužydėjo ėdriomis gėlytėmis [”hooray say the roses, today is blamesday / and we are red as blood” – Bukowskis].

Taip ir maniau, kad Dievas manęs nekenčia. When He created the giraffe He was drunk. [vėl B.; – – – – taip, negera knyga pasiimti, kai neturi užrašų knygutės]

 P.S. NIEKAS IŠ JŪSŲ NEMOKA GLOSTYTI PLAUKŲ.

Blue eyes black coats

Sapnavau “atiduok tu man bent tą juodą paltą, kretine“. Tik kad paltą lyg ir tebeturiu. O kretinas, jaučiu, juokiasi susiriesdamas. Naaah, nejuokinga, you hear me?

Įkyrumas irgi turi priežastį.

Gyventi dvigubą gyvenimą reiškia laikytis dviejų rūšių taisyklių. Vienas atmetus, pradeda galioti kitos. Vienas sulaužius, pradeda galioti kitos. Dabartinių nesuprantu, tai kol kas simuliuoju daug psichinių negalių, kad neišvežtų arba nebeišgąsdinčiau nieko. Nes na… ką čia paaiškinsi dabar, kaip tu čia pasiaiškinsi, ir kuris čia taip jau nusipelnė pamatyti mane aiškintis?..

Nors vienas nusipelnė, bet tai jau asmeninė tragedija. Let it be.

🙂 Sakiau, kai išmoksiu kalbėti, pradėsiu piešti – JAU. Jėga.

Dar galvojau apie Marcel’į.

 [gražuolis, plast plast]

…………………………….

Po tam tikro laiko jausmai išblėsta, sako man pilko veido moteris, lyg būtume seniai pažįstamos, lyg aš norėčiau patarimo kokiu gyvenimišku klausimu.

Ji kartą vasarą mane stebėjo parke. Pamenu, tik nedrįsau pasakyti. Žmonės nemėgsta būti demaskuoti.

…………………………….

Vyrukas kvepėjo arbata, vos vos lietė mano skruostą, pasakojo dalykus, kurie buvo gražūs. Kaip aš lyginčiau jam marškinius, o jam išėjus, jam išėjus juos apsirengčiau, ir tipenčiau basa po jo virtuvę, ieškodama druskos, kurios jis neturi, nes pamiršo nusipirkti, pamiršo mane sutikęs, o dabar jau vėlu ir jos nebenusipirks. Ir tą vakarą aš įsivaizdavau viską. Kad tai įmanoma.

 

Jis net žadėjo pastebėti mano chronines gramatines klaidas, arba kurias pavardes iš užsispyrimo tariu bei rašau neteisingai. Jis nepyktų, kad rytais daug plepu. Apkabintų, kai šalta. Dar smulkiai aiškino, kodėl vogtų mano drėkinamąjį kremą, ir kuo endorfinai susiję su ginklais.

Rodė man savo darytas nuotraukas, kuriose iš žmonių buvo tik rankos arba kojos. Ir man labai patiko. Viskas. Kaip jis juokiasi, irgi. Bet kai išradome laiką, prasidėjo liūdesys. “Bet viskas bus gerai, tu juk man siųsi atvirukus, o aš tau atsiųsiu nuotraukų.“

<…>

Buvo pusė kambario knygų, trys maišai velniastenžinoko, penkios dėžutės, trys lagaminai. Paskui buvo du lagaminai, knygos ir keturios dėžutės. Dabar vienas lagaminas, ir pusė kambario knygų. Kurias teks palikti, nes tas “labas, štai ir aš, duokš man dar pusę kambario makulatūrai“ skamba nekaip.

…pasidariau sentimentali, turbūt senstu. [Pasakė ji, ir nustraksėjo plaut indų]