Naktiniai drambliukai

5 lapkričio, 2010

quite as good as she… (:

So untitled

5 lapkričio, 2010

“Santykis“ ir “krizė“, AAAAAAAAAAAA, Škėma, Nadja, “žiūrėk, kur ta kūrva mane pririšo“, mes čia, pasirodo, progomis “be progos“ vakarais sėdim, geriam alų ofise, pošlinam, isteriškai juokiamės, nes tais kartais, kai “santykis“ yra “krizė“ ir “tuoj ką nors papjausiu“, tai geriau give me a drink and amen, kol visi dar gyvi.

Pabundu kiekvieną naktį, trečią valandą. Nieko nedarau.

Beje, į klausimą “kas yra gyvenimas“ aš atsakiau jau seniai. Tai žaidimas. Jaučiuosi kaip kompinio žaidimo aikštelėje. Užprogramuotos reakcijos, sutinkamų padarų rūšys, ginklai bei parinktos frazės. Žodžiu, daryk ką nori – jis didelis ir apvalus, tvarkingas. Ir būtų baigtinis, bet – šitas pasaulis, šitas visas sutapimų chaosas, šitas purvas, šitas – – –
tik bandau suprasti. Susitaikyti su.
Sistemos klaida – mistika. Arba meile, pvz. Gyvybe. Kai virpi iš ilgesio arba krūpteli iš baimės.

Visai nedera su matematika.
Ir taisyklėmis.

Pradžioje buvo garsas. Vibracija. Tam tikras varpelio tonas, kurį medituoja dėdės Tibete.
– – – –
Ką tai reiškia – apreikšti tekstą?
. . . .
nupiešti liniją
——-
prisiminti, kad ateitį jau sapnavai
– – – –
tik ji ten baigėsi ties sekunde
[ta sekunde išpildyto gyvenimo, lipam į kalną – -]
užsimerkti

pabandyk neišprotėti

all you wanna do is run
Čia kaip gyvenimo pratęsimas. Laiko kilpa. Minusinis laikas.
_____________________________________________________________
Galų gale – parašyk tai apie moterį, ne apie vyrą. Pastaba off.
_____________________________________________________________
Užuot atradę pasaulį, žmonės nuolat ieško savęs.

Penkios minutės

2 lapkričio, 2010

Jie žybsi. Lėktuvai. Kai rūkau į dangų. Raudona, geltona, raudona. Man labai patinka lėktuvai. Koja rausiu žemėje duobutę. Man taip patinka lėktuvai. Įdomu, ar kas nors dar taip į juos žiūri naktimis, ar galvoja, raudona, geltona, raudona, geltona – kad tai be proto gražu.

Dūmai susivaikšto į kontūrus vietinėmis kvailystėmis, tuo Vilnius-Wroclaw-Dresden-Hochwald-go, Brolių Karamazovų korektūra #2, geltona, raudona, dviguba tapatybė, „kodėl jūs čia neregistruota“, geltona, raudona, ar man keisti žydrąją Uni vėliavą į Caritas, geltona, duoti kraujo, raudona. O tada debesėlis.

Debesėli tu. Dievaži, vis tiek viskas taip laikina, taip žinoma. Išvaikščiotos gatvės, keičiama valiuta, veidai nuotraukose, pagarba. Į marmalynę dar reikia įtalpinti mamos gimtadienį, pasirūpinti senais ryšiais, pasirūpinti tuo ir anuo, ir dar šitu, kurį reikėtų pamiršti, bet labai nesinori.

Dar iškepti obuolių pyragą. Gal jūs kokius kulinarijos kursus lankėte?.. Šypsotis savanoriams vyrukams pro automobilio langą. Sukurti sau pasaką apie būsimas laimes, truputį pastraksėti žolėje, kol niekas nemato, kol…

Galimybių tiek, kad etiketės čia nebetinka. Vėliavos – irgi. Prisimenu net tai, ko nemačiau. You can try to spell it „siddhi“, o aš jau nebesimeldžiu ‚duok man galios pakeisti jų gyvenimus“, nes labai bijau galios ir gyvenimų. Labiau galios nei gyvenimų.

– – – – – – – – – – Čiupinėti mažulytę vaikiško kremo dėžutę kišenėje.

Ir apskritai – tai tik penkios minutės. Tik vienas gyvenimas. Tik keletas lėktuvų. Raudona, geltona.

Žalia, žalia per visą dangų…