Taip ir sėdėjom metus, o gal tris

Nieko nenutiko, bet po velnių, juk man patinka kepti pyragus, skaityti knygas ir vėlyvomis popietėmis tingiai atsukti veidą saulei. Vakarais keliauti į kaimo parduotuvę. Ledinukų, cigarečių, paplepėti. Kartais grįžtu su sunkia rankine, pilna lengvo alkoholio. Ak, tas bendruomeninis gyvenimas – nesiskutę vyrai, ikonos, lengvas alkoholis.

Dar kartais laužas svilina mano švytinčias blauzdas, vėjyje gyvena Dievas, dainos susilieja į vaizdus, ir timpanai. Arba laikrodžiai byloja kažin-ką apie „jau po dviejų“, dangus drumsčiasi šviesa, akys apsiblausia, ir suradusi lovą nebeatpažįstu savo kambario sienų.
– – – – – – – – – –
Visi mano santykiai vis dar neturi kontūrų, jie nesukeliami į kategorijas, pilni tylos. Myliu žmones, kurie intuityviai tai pagauna kaip neišvengiamybę, ir nesipriešina. Nes tik šitaip viskas lieka tikra. Nes tas-toks nežymus rankos virpėjimas priartėjus yra svarbiau už beprasmius pokalbius apie tai, kas buvo ir bus. Išmokstu iš naujo branginti sekundes, kai susiliečiama tik delnais, tik perduodant žiebtuvėlius. Kitaip manęs ir nepaliesi, tuoj pradedu šnypšti arba bėgti, einu darytis kavos, rūkyti, man prisireikia kikenti ir mano iškirptė staiga pasidaro ryškiai per gili žvilgsniui, nors dar prieš tai kyšantis liemenėlės kraštelis reiškė tik foną nereikšmingam pokalbiui su reikšmingomis paraštėmis.

Ir nesvarbu, kad verkiu jau iš paties liūdesio, nes tikrai žinau, kad tai liūdesys – ne pyktis, pasimetimas, ilgesys, nuoskauda, neteisybės jausmas, dar kažkas. Tik liūdesys, toks geliantis krūtinę. Labai gerai.

Be to, pažįstu žmogų, kuris yra sulaužęs lovą su moliūgu.

Pauzė.
…Toliau? Toliau mes einam vogti arklių. Kai nustoja lyti. Kai surūkom po paskutinę ir išsidaliname antklodes su puodeliais per pusę. Kai išsivėdina salsvas alkoholio ir kokoso kvapas iš kambario, kai jau būname apsimetę, kad lagaminas ant mano spintos dar tuščias. Tada mes einame vogti arklių.