Toliau be manęs

Keletas degalinių, fūros ir truputį krepšinio Lenkijoj, GPS-GPS-GPS, belgai, skruostai, pakšt-pakšt. Koplyčios prie virtuvių su sodais. O vienoje namo pusėje nėra karšto vandens, kitoje baigėsi, arba antrame aukšte nėra karšto vandens, o pirmame man besimaudant už dušo durų skutasi kažinkoks prancūzas, ir niūniuoja. Tiesą sakant, abu niūniuojam.

Apie dešimt minučių šveičiu kojas, nes aš kiaurą parą basom, laukais arba parduotuvėmis, miestelių aikštėmis, vienuolynais – dainuoju, rūkau sau. Atveriu langines, užsiverčiu kažin kokį butelį, ak-rytoj-šeštą-keltis. Paskui mus atpažins iš mūsų darbų – kasame griovį, šlifuojam lentas, asiliukai ganosi, žmonės meldžiasi, dar-kažką-ten. Vaikausi vaiką aplink arklides. Na ir kas tau čia versis per galvą vėjyje tokią gražią dieną… Koks skirtumas, kurioje šalyje.

Tik dienos-nakties linijoj maudžia „kažkur giliai“ arba rankas atsigulant, ir jau tik trumpam pagalvoju apie savo vyrų akis, nes paskui taip gaudžia viduje, gaudžia, gaudžia – ir kam tu mane tokią pasišaukei sau, Vieš…
O tie tikri pašauktieji, jie kalba apie švelnumą, glūdintį kiekviename, ir paskui aristokratiškai apsisioja gyvatvorę – nors šalia tūlikas. Be to, aš žinau, kad jei būtų užrakintos durys, jie įliptų per langą.

O mama sakė, kad geriu per daug vyno ir nuotraukose atrodau liūdna.
Aš tai manau, kad toje metaforoje, iš kurios gimė mano meilė, yra kažkas nepaprastai gąsdinančio (visai kaip toje knygoje auksiniais puslapių krašteliais). Dar manau, kad prieš pat mirtį man paaiškės, jog visą gyvenimą paišiau ne pasaulio žemėlapį galvoje, o tik savo pačios veidą. Todėl nuotraukose atrodau liūdna ir geriu per daug vyno.

Taip (maždaug) ir paleidžiu save iš metų karantino. Su apsikabinimais, laiminimais, vynu ir ašaromis temstant, su dėžėmis prie lovos, lagaminais po ja, ir „gal ne nuovargis, ne nuovargis Jį prilenkė…“, čežančiais puslapiais, tos knygos auksiniais krašteliais. Ir jei kas dabar fotografuotų, turbūt sakytų – kažinkokia liūdna tu čia, nagi, sakyk „kazyyyys“, ką tos metaforos. Taip.

Pasigimdyk šešis dievus
Visi aplinkui asilai
Ir būk didžioji Bogorodica
Pamiršk kokia buvai

O jau paskui visa kita, paskui apsiausiu batus, vaikščiosiu šaligatviu, rytais visad nusipiešiu akis pilkai, ir 8-17 neturėsiu laiko, ir-ir-ir… Ir traukau pečiais, man išeinant tiesiog žydėjo topinambai. Žydėjo topinambai.