Nes jau laikas

21 gruodžio, 2011

Tai kaip mes taip nusiritome, a? Naktiniai pasivaikščiojimai išvirto į naktinius žaidimus, statinė alaus į „gal brendžiuko?“, o sportbačiai į aukštakulnius, su kuriais klampoju paskui po gruodžio purvą sukdama ant piršto automobilio raktelius (oi tie raktai…) – man moteriškė įvažiavo į užpakalį, draudimas draudimas, apdrauskite vis dėlto mane nuo žioplių ir tų naktinų praeivių, kurie žengteli į gatvę tomis akimirkomis, kai kažkas-ten-užsikalba su vaikais ir nespėja nuspausti reikiamo pedalo. Jis yra per vidurį, ble, tas vidurinysis! Mhm…
– – – –
Oi, kokie mes čia suaugę [ir gilūs]… Už mano kambario durų yra dėžė su šiukšlėm dar nuo kraustymosi! Todėl svečių nesikviečiu! Be to, man vis dar patinka filmai apie gyvūnėlius, o iš po mano drabužių nuolat kyšo kažkokie kiti drabužiai. Nu jo, todėl mano anūkė kadanors sakys – va močiutė tai nemokėjo rengtis, moteris. Ir šiaip buvo šūdmalė. Visą gyvenimą užsiėmė nežinia kuo, beveik visai nevalgė, turėjo kažkokią skylę kaktoje, o kojines skalbdavo su fairy. Valio.
– – – –
Optimizuotojo darbo principas man leidžia dienas pradėti Google Readeriu, o baigti ten, kur vėl bundu paryčiais, galvoju nei šį, nei tą, niurkau veidą pagalvėn. Paskambink man dar kartą, ir aš nebūsiu užsiėmusi.