Jokių rezoliucijų

Kai apsiaunu aukštakulniais, garbės žodis, aš taip gražiai strakteliu šokdama ant bordiūro, kad būtų galima nufilmuot ir rodyti kaip vieną geresnių akimirkų iš daugybės mano autistiškų dienų šitam city de Dios, kai iš tiesų būnu išėjusi ir nesukalbama. Kai netildau gaudžiančios tuštumos ir netikiu žmonėmis, ypač tais, kuriuos apsimetu pažįstanti, apie kuriuos galvoju vidurnakčiais, paryčiais, kuriems bučiuoju pečius, o jie paskui TAIS neįskaitomais žvilgsniais glosto man odą, kai rūkome – ir vis tiek aš jais netikiu. (Strakt.)

Tu esi matrica. Tu per daug laiku, tu sugalvotas.

Bet kaip ilgu-ilgu, lyg išplaukus į jūrą…. noriu pasakyti (ką aš noriu pasakyti?) – Tos naktys… Štai naktimis mano moterys man siūlo shot‘us (dažniausiai apie dvyliktą) arba „ateik, aš tau parodysiu Ranunculus“ (pusę keturių), ir niekada niekada per daug nenusiseilėja. PRIEŠINGAI nei kitos lyties individai, kurie, matyt, bus išsivystę iš kitų beždžionių. Tai vertinu išimtis. Tik kad jos ilgesį sukelia. Lyg išplaukus į jūrą, šaltą sausį. (O gal už tą ilgesį ir vertinu.)

Beje, žiemos aš nekenčiu. Sapnuoju žalius laukus, pabudus nežiūriu pro langus, nes labai pykstu. Nes šalta. Iš to paties pykčio perku vis naujus šalikus, vis vienodus batus ir kitą nė velnio nešildantį šlamštą, laukiu, kol spinta pasprings, burbu panosėj, keliu juoką kolegoms, niekaip nepasisotinu kava, rūkau stipriai stipriai suspausdama vokus visoms naujienoms ir darausi panaši į labai pasenusį vyną ir labai supelijusį sūrį. (Rytoj mano gimtadienis.)

Senelis sakė, kad atrodau kaip septintokė.

O toks keistas dėdė jau antrą vakarą man lipant iš mašinos deda ant savo dviračio stabdžių ir siūlosi pavežt. Štai tau ir „laiką suderinti“. Nejaučiu aš jokio laiko. (Labanakt.)

jeigu supranti, apie ką aš

(nemiegoti ilgai)

O tai ko tie vyzdžiai tamsoje išsiskleidžia, kai žiūriu į mašinų žibintų atspindžius ant sienos, ir matau – kąąąą – aš matau –
frezijų kvapą (jis baltas)
jos basas kojas balkone
jo nuogą galvą savo glostomą
aitvarus
sulysusius skruostus
lašelinę baltas sienas gelsvas sienas
apdegusį veidą
let it burn –

————–
„Pelenai į pelenus“; palatos į kambarius,
Kuriuose vis dar smilkstame
Nes tokios krauju suvagotos sutartys
[D.R. „Miestas“]
————–

Taip ir nemiegu.

Ir aš parodysiu tau tą laimingiausią žmogų, papasakosiu tą linksmiausią istoriją, uždengsiu tau akis delnu, švelniai liesiu tavo taurės kraštelį, šleikščiai šypsosiuos, šnabždėsiu kažką ausin, nesvarbaus, pati užsimerkusi – visa tai buvo seniai ir netiesa. Apsimeskim, kad po mano oda nėra nė vienos istorijos – …

…taip perkeliu liepsnelę – nuo ikonos iki mokytojo – nors ne budistė, ką jūs, šiaip nešioju tas malas, pirštams slystant karoliukais mano lūpos juda tik šiaip sau, ir kasryt aš nesilankstau visa-ko atspindžiui savyje – juk kasryt, man keliant kojas iš lovos, velnias murma kažką panašaus į „oh crap, she‘s up“, ir mano naktinė taiki aura susiskleidžia kaip povo uodegėlė.

Be to, dar nebuvo dienos, kai su manim buvo lengva susikalbėti, ir nebuvo dienos, kai ramu. Daužausi į langų stiklus kaip nevykęs kvailas paukštis.

Ir nesidažau, nes tingiu.
Ir neinu į darbą, nes nenoriu.
Ir parkuotis mane mokė Stevie‘is Wonder‘is.

(dabar)
– – – – Tak i ostavim.

raw summary

Night out būtinai reiškia, kad man reikia pamatyti VISUS, ne po vieną, o vieną po kito, būti labai gražiai, daug šviesti ir juoktis, klausytis ir vėl juoktis, ir vėl. Keisti vietas, veidus, kol nebesukoncentruoju dėmesio, kol žmonių pasidaro per daug vienam staliukui, pokalbiai ištįsta į kažkokį vientisą ūžesį ir susilieja su muzika, o nepažįstami vyrai nebesilaiko atokiai.

Ir neliesk manęs, galvoju, nu neliesk, ką, aš juk visada jaučiuosi įsipareigojusi, ir pasprukus drausminančiai spoksau į savo akis tūliko veidrodyje, į akis, smilkinius, akis, blet, galvoju, aš nežiūriu į veidrodžius norėdama pavelti ševeliūrą, aš tik manau, kad nesutampu su savo kūnu, o tos moters veido bruožai keičiasi, lyg ne tik gyventų atskirą gyvenimą, jie – – –

Taip užtrunku per ilgai. O galiausiai man išeina pasileisti nuo grandinės, nebežvilgčioti į telefoną, rūkyti kažkokį šlamštą, nenakvoti namie, negalvoti-negalvoti-negalvoti. Lakstyti žaliosiomis pievomis, rytais sveikintis su bekelniais, ištrūkus į gatvę klausytis galvoje plėšiančio popsinio pabaigos šlamštuko (-pvz-).

– – – Tyliai sumesti viską skalbimo mašinon, nieko nežadinti, valgyti glaistytus meduolius, atsukinėti filmų vietas, kur vyrų dilbiai susiliečia su moterų keliais, ir daugiau. Galvoti apie tai, kaip sunkiai pakeliu priklausomybę nuo kokio žmogaus, ir kaip paradoksaliai aš šituo klausimu highly addictive. Fak, nū. Miegu tarp pareigingų sms‘ų – toks sekmadienis.

O šiandien pabudau akla. Kaskart pažiūrėjus į šviesą verkdavau gražiai kaip MariaChuliaMercedes, kai tik ašaros teka skruostais kaip pupos, be garso, judesio ir idėjos.

Ir nieko. Доживем.
Šiaip tai paskolinau mašiną, man lomkės. Todėl užuot pusaklė (forgodsake) apvažiavus pusę miesto, pasitenkinsiu šitais pezalais. Vis mažiau galva ūžia.

Belaukiant ko

Neseniai it dawned to me, kad grįžusi iš savo Afganistano, pradėjau giliai mėgautis paviršutiniškumu. Kol (tie-anie-patys) grįžusieji iš Afrikos atsargiai leidžia vandenuką iš krano, aš turškiuosi vonioje valandų valandas, pusryčiams ėdu tortą, mažai dirbu, daug rūkau ir pro savo lakuotnagius pirštus švelniai ir bereikšmiškai žvelgiu į tamsiąją ateitį. Ai, dar žinoma (o kaipgi) būtinai veliuosi į nerimtus santykius. Cheers. Darling.
—————————————-
A: Noriu žaisti su tavim slėpynes duoti tau vilkėti savo drabužius sakyt tau kad man patinka tavo batai sėdėti ant slenksčio kol maudaisi duše masažuoti tau kaklą bučiuoti kojas laikyti tavo ranką eit su tavim pietauti ir leisti tau valgyt iš savo lėkštės susitikt su tavim Rudžio bare ir pasakoti kaip praėjo diena spausdinti tavo laiškus nešti tavo pirkinius juoktis iš tavo baimių skolinti tau kompaktus kurių nesiklausai žiūrėti gerus filmus žiūrėti siaubingus filmus <…>
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-

žavėtis tavo rankomis ant savęs žiūrėti į tavo rankas ant savęs žiūrėti pro langą į šlapdribą tavo moteris prieblandą galvoti kuris iš mūsų didesnis niekšas

(pauzė)

Aš buvau baisi kaip karas, jis ir vėl (o ne) buvo supratingas. Rytą man lengviau lįsti iš savigailos buvo su Le Muse skudurėliais ir Givenchy Ange ou Demon, lifto veidrody ėdžiau raudoną Baunty ir tuksenau bato kulnu į taktą Goo Goo Dollsams – tik paskui štai žvengiu kolegai, kaip tingėjau piešti akis, jis paslaugiai tam reikalui man pasiūlo prabangųjį juodą šratinuką, kuriuo kiek vėliau rašau ant lipnaus lapelio, kad „fuck you, I can fly“, ir galvoju apie skrendantį triušiuką.

Na taip, ir per naujaką buvau zuikis. Su ausytėm and so. Bet tai nėra svarbu. Dear 2011, so long sucker.

—————————————-
A: Aš taip pavargau.
C: Trokštu balto ant balto ir juodo, bet mano mintys lekia kaip spalvotame kine, neleidžia man užmigt, traukia šalin šiltą nematomumo antklodę kas kartą, kai ji prisiekia uždusinsianti mano protą tuštuma.
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-

Ir žliumbiu nuo vidurnakčio iki „reikia eiti į darbą“ vien todėl, kad labai gražiai plaukai ataugo. Nes jeigu kas žinotų, ką tai reiškia,…

(tebūnie)

—————————————-
A: Dauguma žmonių
B: Gyvena ir tiek,
A: Atsikelia,
B: Gyvena ir tiek.
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-
Greičiausiai kraustysiuos prie upės. Arba kitur. Nors man patinka tas kambariokui tariamas „labas“ su mintimi „ar mes matėmės naktį virtuvėj? – nepamenu“, mano moterys man patinka labiau. Ką tie mūsų rimtieji butai-karjeros-mašinos, juk vis dar kepam imbierinius sausainius ir mums gaunas – UGADAI VOLODIA – obuolių pyragas. Išmanioji kulinarija, didieji lūkesčiai, gyvatės-tie-vyrai, Givenchy, I can fly, nežinau-ką-daryti-su-savo-gyvenimu.

Daugiau lyg ir nieko nenorėjau papasakoti. Su naujais.