High five, honey

Paleisčiau sau ką nors į veidą dabar, kėdę arba šiaip kokią šiukšliadėžę – nu AAAAA, debilių debilė, jėzaujėzaumarija, man reiktų prisiauginti nagus ir tada išsikabinti akį kairę, nes ji ne tik truputį trūkčioja, kai reikia braukyti grafomaniškus pezalus. Žvilgčioti į gražius vyrus galima, bet ne tris dienas, ir ne šitaip, fakjū possessed mind. Ir tik jau ne su tuo fantastiniu finalu, kai net neatsimenu, kokių vėjų prikalbėjau ten, nes į galvą kalė ne tik batery-hormonai-brendžiuko derinys. Ir kodėl aš šitam veikėjui prieš nosį visada pasirodau tik geriausiomis pusėmis?..Tiesiog legen-dary, pirmadienį jau net žydiški bajeriai ir tortukas kontoroje nebedžiugino, ir akytės užgeso, ir gėlytės nuvyto, ir taip norisi užvažiuot sau per tą veidą, bent kokį mažutį amerikietišką slap‘ą su ta lietuviška kėde. Šiukšliadėže.

Beje, dar vienas juokingasis faktas about significant me yra tai, kad į pasimatymus dažniausiai atvarau su visu, karočia, kolchozu. Arba kolchozas pasirodo kiek vėliau. Jau septyniolikos už panašius bajerius esu gavusi žymųjį epitetą „devyngalvis slibinas“ (kuris mane džiugina net labiau už jau daug vėliau pelnytus „mis plyta“ ir „mis skiedinys“), bet tada berods su manim bent jau mergos dažniausiai valkiodavosi. Dabar gi atrodo viskas dar keisčiau, lyg čia šiaip „suteneriai palydėjo“. Ūpsy. Klausimas „bet kodėėėl?“ šioje vietoje nėra labai įdomus, tačiau greičiausiai taip yra dėl mano (psichinio nestabilumo? naaaah) emocinio nebrandumo, visiško nenoro įsipainioti į kokius rimtus santykius beigi to „….jei jau išvarei miestan….“ – – – šia gaida mes ir baigsim, nes kažkaip supykino (netgi be potekstės).

* įrašo kalboje daug šūdų, nes visą dieną daugiau nieko dabar ir neveikiu, kaip tik rašau rišliai bei teisingai ir taisau pezalus į ką nors rišlaus bei teisingo. Be to, BBD dabar laikinai galėtų pabūti mano automobilio numeris. Beje, automobilio durelės tai užšalo nachui. O ryte valydamasi dantis ir vėl prisitaškiau į akis dantų pastos. Ne, man ne PMS, čia toks ilgo laikotarpio FML. Kuo čia dėtas arklys, kuris norėjo šikt, ir studijos, tepapasakos koks žmogus, kurio dabar nepykina.

Nerišli old vasario chant

Jei manyčiau, kad tai įmanoma, būtinai išrašyčiau jausmą apie tai, kaip jau seniai su kuo nors miegojau viename kambaryje ir kalbėjausi iki pat užmiegant. Jausmą tokį kaip prieblanda laukuose ir gretimi žingsniai žmogaus, su kuriuo nuolat prasilenkiame net kartu eidami.

Ir fotkiname tuos laukus, rūkuose, šąlame veidus, šildomės senuosiuse Lexusuose, tylime. Žodžiais neišeina išlaužti emocijų. Miegame skirtinguose kambariuose.
———————————————
[iš pokalbio, (c) V.B.]
Ir dar radau skląstuką virtuvės duryse
Bet jis įtaisytas taip, kad būtų galima kažką užrakinti virtuvėje
Vyrai kadaise mylėjo savo moteris

Hahahah, virtuvėje „ne kavos“ lankiausi praėjusį trečiadienį. O ir šiaip nuobodoka – keliuosi dukart per parą (maždaug pirmą nakties ir septintą ryto), riešų ir klubų kaulai darosi aštresni, žiedai (ir vėl) lengvai pasimeta, kartais užšąla automobilio langų skystis (ir nebeatšyla niekada blet?), neperskambinu nė vienam vyrukui (nes kažkaip… nuobodu?). O daugiau nieko kaip ir nevyksta, tai bent karts nuo karto pabarstau monetų prie kasos, hurray, ir kai „kažkas skuba“ sako pardavėja, aš linkčioju galva meluodama, nes iš tiesų niekur neskubu, važiuoju į darbą. Ten nežinau ką veikiu, bet mano kabineto inventorius yra pavydėtinas, nes mes turime tokį…

Turiu omenyje ne kolegą (kuris irgi yra pavydėtinas), o paslaptingąjį ilgą daiktą jo rankose. (Nejaugi nuskambėjo pošlokai?) Pirminė jo paskirtis buvo per šalčius uždarinėti duris nepakeliant šiknos nuo krėslo. Nes visi tudy-siudy pas mus besivalkiojantys žmonės kažkodėl turi chronišką polinkį palikti duris atviras. Anyway, neįsivaizdavau, kiek džiaugsmo suteikia popierinė tiuninguota kartis ir kiek dalykų galima su ja nuveikti. Graikų didvyrio spektakliai koridoriuje ir tapšnojimas per petį in distance įskaičiuoti.

O šiaip tai knygos. Darbas. Knygos. Mrrr, jų griaučiai, viršeliai, kvapas ir skonis, ir mano „ oh seriously?“ ataskonis mintyse, kai tik susitinku savo šventinį natiurmortą ant stalo…

…bet krūvelės turi tendenciją nykti, mugės – ateiti ir praeiti (doh, turėsime Šopenhauerįįįįįįįįįįį), o aš juk pavasario laukiu. Pavasario.

O dar galvoje yra, pavyzdžiui, chaosas.
Ir vyrai su naktiniais marškiniais. Chichi.