No light no light, kur mūsų nebuvo

Norėjau pasakyti, kad tavęs nebuvo per Kūčias, o aš jau grįždama namo laiptinėj sutikau rymančią kaimynę iš pirmo aukšto, buvo kažin kaip liūdna, tai paskui pasigriebus savo pusryčių pyragą nuėjau pas ją arbatos. Ji nekalba lietuviškai, aš nelabai suprantu lenkiškai, bet labai gražiai šypsojomės abi.

Be to, tavęs nebuvo ir nė vieną šiltą naktį, kai šliaužiojau po Antakalnio miškus, ir visai ne tau aš kalbėjau apie žemės kvapą, dėl kurio taip noriu iš darbo grįžti per girią ir pievas, į kokią sukežusią medinę bakūžę, apsivilkti gėlėtą kaftaną ir  jau temstant konservuoti pomidorus, virti uogienes, ar dar-ten-ką. O naktį aš noriu, kiekvieną naktį…

Bet, pala, ten tikrai buvo ne tavo Pathfinderis, nors ir tas pats path paskui nebefindino. Ir ne tau aš rėmiausi į petį, kai ta vizija apie miškus, garuojančias vonias lauke ir vijoklius išseko, ir aš atsidusdama truputį sukūkčiojau. (Noriu namų, aš taip noriu namų…)

Dar pražiopsojai mane be makiažo, susivėlusią ir truputį niurzgančią, keletą kartų – šitai norėjau pasakyti, tik tada viskas paslaptingu būdu tapo nebe-tiesa, nes tada aš išlipau iš lovos vidurnaktį ir būtent taip prasidėjo ta siurrealistinė paros pauzė, kažkur dingo antradienis, savaitė įpusėjo, ir štai šiandien radau save tokią švelniai nusivalkiojusią, dievobaimingą, drebančiomis rankutėmis.

Tomis rankutėmis dėlioju sau popieriukus, paišau rodyklytes, klaustukus, šauktukus, keikiuosi paraštėse. Klausiu viršininko apie deadline‘us, sako, vakar buvo, visi. Šypsau. Skiriu pasimatymus prie teismo, o NT agentas, tarp kitko, mane kabina, dievaži, jis nebenori man parduoti buto, jis nori eiti gerti kavos, jis nori pirkti man batus, pirkti man skalbimo mašiną, padaryti vaiką, glostyti galvą senstant. Tik kavos tai aš nenoriu. Bet jis visai nesigėdija priminti, kad turi mano telefono numerį. Linkteliu atbukusi. The fuck is this, the fuck is that… negi visiems taip nutinka? Nors koks pagaliau skirtumas, man tikrai nedaug rūpi, ir supratimas „apie ką mes čia“ escapes again, ir jaučiuos dar kažkur vakarykštėj dienoj.

O toji tai tikrai buvo visai kaip skylė realybėje, su visais kristalais po liežuviais, oda po delnais, kristalais akyse, tik akys kažkodėl šiandien ne raudonos, tiesą sakant, šiandien aš velniškai graži – tie juostelėję paakiai, ištįsęs veidelis ir kalta veido išraiška daro mane panašią į naivią nuskriaustą mergiotę. Kas turbūt labai žavi NT agentus.

Pavakare Vilnius švyti saule, jis pasirodo kažkokia nauja puse ir jausmas toks, lyg po kokių dešimties bendro gyvenimo metų susipažinčiau su savo sutuoktiniu. Einu lėčiau, atidžiai dėlioju kojas. …Kas toliau? Nieko. Vėl spaudžiu skalbimo mašinos mygtuką, metu batus į kampą, o mano kaktusas, pasirodo, per naktį mirė, paskleisdamas kambary savo supusios lavonienos dvoką. Galvoju, gal palydėti jį į konteinerį, bet ranka nekyla ir tie batai iš kampo neparskrenda. Et.

Ratais viskas. Ir pasakyk tu man, jūreivi, kad čia viskas gerai. Aš tau tada būtinai atsakyčiau, kad visatą sudaro tokios mažytės istorijos, ir visos jos ką nors reiškia. Visi neteisingi sprendimai mus nuveda į teisingas vietas. Tu turbūt linksėtum galva.Vaje, o dar juk buvo balandžio devinta, balandžio devinta yra daugiau nei šiaip data, tik ne visi tai žino. Devintąją aš buvau tik teisingose vietose.

Tik mūsų ten nebuvo.