Tos atostogos po vieno pavasario

Ne taip seniai rytą bučiavau vieną vyrą į smilkinį, ir išstraksėjau gatvėn galvodama, kad mes per seniai pažįstami, per arti gyvename ir kad pagimdysiu karalių Lietuvai. Ir kad nieko aš neįklimpau, čia šiaip einu išsiviepusi, saulė tvieskia į akis. Prisišnekėjau apie jūreivius…
Žaviuosi jo rankomis ant mano (arba ne) automobilio vairo, arba kaip jis įsispraudžia į mano marškinius, prisimerkia prieš tą tvieskiančią saulę. Ar lauktum, klausia, ar lauktum, jei mylėtum. <…> Kai kalbu rimtai, kalbu tyliai, ir mažai kas išgirsta, iš tiesų. Ir jis turbūt nesuprato, ką turėjau omeny atsakydama. Bet tai nėra labai svarbu, nes greičiausiai tas vyras išplauks, dievaži, išplauks dar prieš man karalių pagimdant. O manoji, manoji ir toliau plaks be klaidų.
(…tąryt vėl vėlavau į darbą, nors ne todėl akceleratorių lenkiau iki pat dugno)

– – –
Nervas suima, kai žmonės klausia, ką veiksiu per atostogas. Oh come on, tai juk kiekvienos minutės laisvė rinktis. Be jokio plano reikia pabusti, būti nuostabiai ir paskui grįžti lovon. Neverkti per miegus. (turėti laiko.) Verkti tik pabudus, jeigu norisi verkti pabudus.

– – –
Žiūriu pro langą į debesis, kandu sau į lūpą, jis žiūri į kelią, galvoja apie vėją ir jūras.
O apskritai aš nešioju sukneles, vaikštau be ausinių, valgau daug ledų, vienas kelis nuolat nubrozdintas (arba su mėlyne)… aš laiminga.

– – –
(Gal šampano? Vaikiško.)
Greit dar ir teta būsiu.

– – –
Ir buvo tokia naktis, kai sukėliau muštynes, bučiavau skruostus atsisveikindama, žingsniavau pro local pub‘ą kekšių gatvėn… o ten, ten mūsų virtuvės dūmuose žydi gėlės ir moterys. Virtuvėj mes kartais kepam blynus vidurnaktį, nes nyku mums šitaip gyventi. O koridoriuje galima įsibėgėti, ir kol nuvarai nuo vonios iki tūliko, net pavargt galima. Vakar paslydau ir išsitėškiau ant posūkio. (uoj, tai netikėtumas…) Tai yra namai. Tą naktį supratau, kad einu ne kur kitur, o namo.

Čia grindys girgžda, į visus langus – saulė, kieme karštas vėjas, vaikų balsai, o mano kojos tokios nuogos prieš visa tai, tokios nuogos…

– – –
Aiškumas yra žaizda, kuri atsiveria vos priartėjus prie saulės. Sakė man, kažkuris iš knyginių. Daugiau jokių apibendrinimų.