(Kažkokia tu man)

Tas, kurio smilkiniai paslaptingu būdu vis magnetiškai pritraukia mano akis ir rankas – jis va plaukioja kažkur aplink kaimyninių šalių krantus, varinėja tankete po miestus (not joking), linksmina kokias-vietines-baisias-šliundras (čia tai buvo pavydusis gaidelis), o paskui tiesiog šiaip būna atskirai, ir būtent todėl mane ištinka krizė. Ne(be)žinau, ar verta laukti, ir tas “ilgėtis“ pereina į kitą jauseną, kur mintyse (ir aplink) visai ne tasai, kurio neva derėtų laukti, o tas, kurio ilgėjausi ilgiausiai, ir štai todėl man kiti vyrai neša gėles per lietų ir bučiuoja kaklą tiesiai toje vietoje, kur paskui sumąstau išsitatuiruoti žaltį. (nes nėra čia ko priekabiauti prie svetimų karalienių, o man pasakos patinka.)

Bet šiaip būnu gera, stumdau baldus kambariuose, perku batus, skaitau knygutes, verdu uogienę. Merkiu gėlytes į naminę žalią vazą ir saldžiai šypsau – apie vyrus, kurie manęs laukia. Metus. Dvejus. – –

– – “Kažkokia tu keista“.

…negi nematai – iš anksto pasiilgstanti. Ir susikaupusi –  nes žinojau, kad bus šitaip, […kad you know, kol tu miegosi, aš nusipirksiu butą, (vėl) nusibrozdinsiu kelius, beveik ištekėsiu – I can’t count on you, you left me in the dark, cheers tavo jūroms]

…ir juk (taip retai) išskystu ir paskui reikia antibiotikų.. – akims.