Visai kaip 42

Su melsva blykčiojančia šviesa, lyg kas laisvalaikiu bandytų suvirinti visas prakiurusias tvoras, kad vaikai ant jų mosikuotų kojomis – – –

Kone visą naktį praverkiu |šįkart| ant šventosios palangės, žiūriu į jį miegantį, beveik nieko negalvoju, tik užsispaudžiu burną delnu –
žadėjau įspėti, kad neskriaustum manęs, kad net nepastebėsi, o aš nepasakysiu..
..ir nesuspėjau.
Užsispaudžiu tą burną, kad nepalikčiau šešėlio, kad nepabustum, o tykiai auštant drama queen karūnėlė slysteli į šoną, bet tu juk negirdi, kaip išeinu
ir teisingai elgiuosi, kad išeinu
– – –
Tada kadras, kur atsegu vyrišką laikrodį peiliu sau nuo rankos, įsibėgėjusi tėkšteliu į vėsų vandenį, garuoju nelyginant ugnikalnis su kupeta suveltų molėtų plaukų. (Tąnakt tai sumąsčiau įsimylėti fūristą.)
– – –
Ir pusė manęs palieka mane už borto
Pakeliui link mašinos
Ir nenoriu išlipti parvažiavus, rūkau, groja kažką, groja kažką apie mūsų begalinius virtuvinius pokalbius, mūsų local pub‘us, kūno atvirukus iš vakar, mano žiedą ant kairio bevardžio, dar kažką, dar kažką…

[pauzė]

… o kartą (dabar) man pist ir ištino koja per čiurną. Nei į batuką normaliai įgrūsi, nei ką. Niekinga tai, niekinga. Sėdžiu ant tvoros, mosikuoju subintuota, blykčioja melsva šviesa, galvoje, pro šalį važiuoja traukiniai, kažkas uždega saulę naktį, užsidedu akinius a la aviator, juokiamės, truputį fotkinam, truputį skauda, bet taip gražu, taaaaip gražu…