Nėra jokios karalystės

Jachtos virvės išplėšia man sruogą plaukų. Iš visų, esančių ne krante, artimiausia jaučiuosi saulei, jos šviesoje akys visad mėlynos mėlynos, lyg ką tik pamilus. Vėjas košia kiaurai, tekina ašaras – venduojaaaam, užrinka, pasaulis (vėl) pasvyra

– – – –
Tai jo veido išraiškas atkartoju jau keletą metų – apkabinus iš nugaros atrodo, lyg kvėpuočiau sau į nugarą. Pasistiebti vis dar reikia bučiuojant. Bučiuodama pamenu delnus, priglaustus prie stiklų, lijo, ir pamenu save jau išėjusią, kai naktimis neįmanomai užguldavo krūtinę, beveik kaip dabar.

jau niekas daugiau taip tavęs nemylės

O petį šįkart (netyčia) apverkiu ne tam, ir į klausimą “kas“ ničnieko rišlaus negaliu išlementi. Tiesiog bijau, supranti, iki kaulų smegenų bijau, ir ta baimė krato kūną nelyginant karščiuojant – nešalta man, supistai nešalta nė trupučio..

..ir miegu įsikomponavus į tavo megztinį, kai iš tiesų šalta.

ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar myli mane
(*rankos, prispaustos prie lovos*)

Nežinau, nes niekas manęs negali surasti
Negali sužeisti

[meluoju, -vėl- venduojaaam]

Juk turėjau pajusti, kad peržengiau plonytę moralinę ribą – iš vieno pasiskolinau atsuktuvą, paskui spoksojau į jį kito rankose, virtuvėj buvo pamerktos baltos lelijos. Kaip jūs visi mane sugadinote, kaip sugadinote… – kas per nesąmonė, užmerkiu akis didindama  greitį (visu garsu:)

Ir kažkas įkyriai neleidžia užsimušt. Veidrodėly jau įžiūriu dar tik būsimus savo bruožus – oi velnias, man tinka ties viršugalviu susegti plaukai ir tavo dilbis, neatsargiai apsivijęs kaklą. Šiaurės pašvaistė. Vėl užsimerkiu, spusteliu pedalą.

– – – –

“Einu kur nors nachui“, sakė Parulskis Andriuškevičiui, kai jie [gal tik tekstais] kartą susitiko Nidoje, bet tas tai tikrai turėjo galvoje arba dangų, arba jūrą, arba moteris, o aš turiu šiek tiek daugiau vietų, kur nueiti, tik nenoriu nei į vieną žinomą, noriu išlipti kur nors, kur nepažadėta, bet panašu, štai netyčia išlipau ten, kur buvo pažadėta labiausiai, ir čia galėtų būti dangus, bet nėra.

Tai mane verčia baisėtis labiau, negu naktinės šlebizavonės-ir-šleivojimai-ir-šūdas-kitas.
Bet v grabu vidali –
Einam vogt obuolių, einam vogt arklių, iškepsiu tau bandelių

Šūdinas buvo ruduo
Gražūs buvo plaukai
Išdžiaustyti vėjyje
[S.P.]

Tu esi vėjas ir vanduo, aš, aš, aš esu žemė. Aš esu bandelės su vogtais obuoliais, esu ta įstrigusi sruoga tarp virvių, ašaros ant kaklo išlinkimo, tendresse, man reikia (dabar) apkabinti ką nors iš nugaros, ir jausti, kad tai ne mano nugara. Reikia laikyt įsikibus kieno nors nykštį per naktį, žemiau tik dangus, šnabždėti, kai negirdėsi (ryte) –

..gali būti, kad diena išauš, bet nėra jokios karalystės. Nėra jokios karalystės. Neištikimieji.