(atsibusti, not even almost close)

Saulė, mėlynos langinės, saulė, vėjo miestas, saulė saulė saulė, vandenynas – visa tai atrodo sapnas. Gal nieko panašaus nė nebuvo. Gal man niekas neglostė plaukų auštant, gal nė vieną vakarą išties negrojo tos „paloma negra“, gal niekieno žingsnių ten nuolat ir negirdėjau sau už nugaros, ir nesimaudžiau nuoga niekada, niekadaniekada, ir visai niekad nebuvau prisiminus, kas esu.

Oranas
Maras
Essaouira
Kajus

[-praleista pastraipa apie vyriškosios giminės įvardžius-]

Ten, kur jis mane pažįsta – juk pažįsta, galbūt vienintelis – jis apkabina mane oro uoste, ir vėl atsisveikindamas šnabžda ausin, kad nurimčiau – o juk bandžiau, taip bandžiau aplenkti tas moirų linijas, pabėgti nuo jau užrašytų eilučių, tik kažkodėl visa, ką kruopščiai sukonspektuoju, mane pasiveja. Šįkart… tai buvo prieš ketverius metus, kai „sapnavau krytį, juodus nuo mėlynių kelius, ligą“ – va taip tas vyras ir vėl mane apkabino (tik nenurimau), o mano besišypsantis Camus nuotraukoje dabar su trenksmu krito nuo sienos ant virtuvės grindų lygiai už-užvakar, ir mano keliai štai tamsiai tamsiai nusėti mėlynėm lygiai šiandieną, ir aš tuo pasibaisėjusi, ir dar daug kuo, ir toji asmeninė autonominė somatof.. (*aking) /vis stipriau sergu savimi/, beveik guldanti mane ligoninėn – ką?…

„<…> ar todėl, kad esu kilęs iš krašto, kur ypač gausu nepatyrusių, prastų, vidutinių būtybių, kuriame ant jokio kaklo jokia apykaklė neguli dailiai, kur po laukus bastosi ne tiek Liūdesys ir Lemtis, kiek Kerėpla ir Žioplys? O gal todėl, kad gyvenau epochoje, kuri kas penkios minutės ryžtasi naujam šūkiui, naujoms grimasoms, konvulsiškai iškreipia savo veidą, kaip tik įmanydama, – pereinamojoje epochoje?“

[W. Gombrowicz]

Nepereinama šita epocha, esu tikra. Manau, kad ji stačiai ir amžinai įstrigusi, ir niekur-niekur ne(be)judanti – ir tik čia, čia, kur keturios tabletės ryte ir kur nebegaliu atsiklaupti, ibi ego Gaia.
– – –
Taigi sugrįžus randu sniego krūvą, viskas miršta, mane /vėl/ lanko vizijos, ir jos jau niekad ne(be)būna draugiškos, jaučiuos kaip vaikystėj, kai spoksodama į nakties užklotas lubas tiesiog bandydavau išlaukti tokios baimės fazės, kuri bent jau leidžia pajudėt, išlipti iš lovos ir tykiai pasieniais slinkti žadint mamos – tie vaizdiniai iš atšvaitų, visi tie žmonės.. („išgelbėk mane, išgelbėk, pasiimk ir uždenk man akis“)

O kai man sako (vienas iš tų, kurių mylėti negalima) „nagi, paburk, čia-man-reikia-laivo-limuzino-laimės“, aš galvoju, kad TU GAL DURNAS, AŠ NUO TO MIRŠTU.

[-blet.-]

Bet grįžtant prie temos, tai (pala pala) juk dar yra „pasikabink naują šviestuvą, pasikabink užuolaidas, nusipirk skėtį, prasitęsk civilinį draudimą, pasikeisk padangas, susimokėk komunalkes, susikrauk daiktus, užsisakyk bilietus iš anksto..“ – t. y. kažkur reikia simuliuoti tą gyvenimą be kosmoso ir mistikos, be liūdnos poezijos, žvilgsnių į dangų, tą gyvenimą su nuolatinėm ataskaitom telefonu ir popieriuje, gyvenimą su druska ir šiltais akmenimis (very inside not-joke?), valandomis kontoroje, arba valandomis vengiant kontoros, tik atsiplėšus nuo (…) –
tai kažkaip vis mažiau juokiuosi, ir nebesišypsau, ir nebenoriu pabusti, niekada, ir nebenoriu mylėti, nė vieno, ir if you‘re gonna be kneeling me down… – –

Galėčiau dėti varneles prie vardų, kurie skauda. Ir man skauda. Ypač įkvepiant, ypač vakar, taaaaaaip skaudėjo ties ta vieta, kur baigias krūtinė ir pasideda kaklas, bet visai man ne plaučių uždegimas, man turbūt net ne ta autonominė somatofor…, man yra nenoras kvėpuoti.

Ir tik kai sūpuoju ant rankų sūnėną, tik kai jis nusišypso, priglaudžia galvelę man prie kaklo, tik tada viskas atlėgsta. Kol kas dėl jo ir įkvepiu – jis tai turės mano tas-akis-mėlynas, bet, tikiuosi, kad tik jas, nes niekas neturėtų gimti į mane panašus.
– – – – –
[šita pauzė – labai, labai, beveik neištveriamai ilga, forget that limit of 7 seconds]

Pasakyčiau, kodėl įsilaužiau į tavo gyvenimą, bet negaliu. Neturiu teisės. Papasakočiau, kam visa tai, bet nežinau. Linkėjimai –

„- Išvažiuoju. – šypteli Liuka ir skėsteli rankomis.“  [Duona, riešutų]