Shades of me

[Man reikia išlipti, stabdykit lėktuvą]
Ir lėktuvas leidosi, ir ji pirko Lucky Strike, ir niekas jos nelaukė. Išskyrus tą jausmą, kai kulniukams kaukšint (dar tinka – skimbčiojant šakutėms, ūžiant varikliui, aidint mikrofonui) gali[ma] išgirsti, kaip siela išeina. Oro uostas turbūt tinkama vieta jai dingti – visi keliauja, ar ne.

Tai ji pirko Lucky Strike, ir lijo, ir buvo šalta. Būtent tokiais vakarais šitam mieste keliai skaudžiai apledėja, ir sankryžose dūžta automobiliai, ir susiraukę žmonės lipa laukan, susiraukę žmonės kartais iš pykčio net spardo padangas, keikiasi – Dievas žino, kodėl. Jie tai nė vienas nežino. Gal deklaracijų nemoka pildyti, gal žmonas ir vyrus seniai glostę būna –

O jos rankos buvo švelnios švelnios. Rūkant kiek supykino. Skambėjo telefonas, taip ilgai skambėjo telefonas,…
– – –
Niekam nebuvo svarbu. Ir niekas tiksliai nežinojo, ko verkiu beveik kasnakt, prieš užmiegant – o aš tiesiog šiaip verkiu, šiaip sau, apie negrįžusius žmones (turbūt siela kartu su jais išėjo), ir apie nebūtus dalykus labiau, negu apie buvusius –

“- Tai tu išteki,
Tai dabar gimdysi vaikus“ –

– Ne visai, žinai, ne visai taip nutiko. Turbūt aš negeras žmogus. Ir visai neturiu ko (su)laukti oro uoste. Ir keliuosi naktį iš lovos, ir einu einu – atrodo, be priežasčių, einu virtuvėn, ilgai einu, arba einu į vonią, galbūt pilu vandenį į stiklinę, o galbūt tik apsimetu, gal tik spoksau tykiai veidrody, kaip akys raudonos. Juk verkiu apie nebūtus dalykus labiau, negu apie buvusius –

Tu miegojai. Tu, tiesą sakant, mielasis, pramiegojai visas mano baimes ir tu užsimerkei mano šešėliams – o jie nebuvo daiktų atspindžiai tamsoje. Vaje.
– – –
O paskui ji gėrė viskį, ir jau seniai seniai nebebuvo tavo moteris. O tavo moterys, jų šunys, gitaros… [ar aš vėl painioju veidus, vardus? –] ..Ak, kad ir kiek kartų mane sužeisi, nežinosiu, kiek kartų ketinai. Ir niekad neprisipažinsiu, nes nenusipelnei.

Be to, žinai, dar tik bus toks laikas, kai šalia tavęs atsiras toji moteris, apie kurią ketinau įspėti (nedavei progos), ir tavo vonioje ji dažys savo šviesius plaukus, ir plaudama indus dėvės pirštines, o tu nebūsi laimingas. Tuo metu aš gyvensiu prie jūros, ir mano sijonas bus ilgas ilgas, aš labai dažnai sėdėsiu ant slenksčio, beveik kaip filme,  ir vėjas per mano kelius neš tai, ką pamenu, tik būsiu laiminga  – (pauzė pauzė pauzė, labai reikšminga) –
Bet pažadu, kad rasiu kaip tau priminti, kas esi, nes ta šventė, kuri visada su manimi, yra.. niekada neteisti. Niekad ne(at/iš-si)žadėti. Netikėti pabaigomis.
Apkabindama žinau visa tai, bet kol kas apsimesiu, kad nė velnio – – –
…ir paverksiu dar ir štai čia, automobily, kuris niekada nedūžta sankryžose. Neturiu kuo pagrįsti to, ką matau. Rivers and roads, till you reach me.

Kai leidosi lėktuvas – – –
Tik galvojau, kad manęs niekas nelaukia, bet juk šituose namuose paveikslai krenta nuo sienų, dega šaldytuvas, veidrodžiai tykiai sako, kad viskas ok, akys mėlynos mėlynos, ir net jei einu virtuvėn lėtai lėtai, tamsoje tu girdi mano žingsnius, ir net girdi, kad ne apie tave jie.

Nors gal tai nėra labai svarbu. Ir norėčiau, kad jau niekam nebūtų svarbu.

[Man reikia išlipti, stabdykit lėktuvą]