kaip ištverti žiemą, huh (?)

Tai kad nežinau,.. kiekviena žiema man atrodo vis baisesnė, ji į savo pabaigą ima aidėti negyvumu taip aštriai, kad net imu nujausti, kad pati tampu bejausmė-bekvapė kaip pats sniegas.

Žiemą be mirties tvaiko labai gerai užuodžiu tik svylančią savo mažutės sankabą.

Žiemą visi kur kas labiau nei įprastai mojuoja savo pažiūromis, rogėmis ir rūpintojėliais, tai daugiau sapnuoju atmerktomis ir labiau bijau žmonių. Kartais (dažnai) jų bijau taip, kad einant iki šiukšlių konteinerio man reikia pasidažyti, arba skuodžiu nuo durų iki automobilio tokiu turbo greičiu, kad every superhero galėtų pavydėti. Net nekvėpuoju kartais.

Ir mano šviesintos garbanos, ir švelniai melsva rankų spalva tada nedera prie kraštovaizdžio. Nešioju batus, kurie tinka bordeliui, arba nešioju batus, kurie tinka vien braidžiojimui po pelkes, o šalikai vis gula neteisingai, ir niekad, vai niekad aš neatrodau tinkamai. Fak jū.
– – – –
Tiesa, dar žiemą galima priversti sužaliuot pasiskolintas gėles, ir niekada nesiilgėt emigravusių jų savininkų. Nes juk tu įlipsi į lėktuvą, ir aš tave pamiršiu. Kasdien. Šypt. (nejau to nepasakiau balsu?) O gėlės tai vis tiek sužaliuoja, ir glostyt jas galima rytais, ir tai nieko nereiškia.
– – – –
„- o mes pažįstami?“
…nu ras jau pašlo takoje diela, o tu pameni mano ranką? Tai dabar įsivaizduok trečiąjį pirštą vienui vieną. [lyg nenujaustum, koks esi svarbus]
– – – –
Bet iš tiesų svarbiausia tai, kad žiemomis nutinka kur kas daugiau negandų, ir mano kūnas, tas tragiškai nevykęs daiktas, net atrodo, iš pačios nevilties ima griūti. Nors ne visada. Kartais jis lūžta nuo svetimų rankų, galbūt tik įkvėptų panašios nevilties.

Todėl kai sutikom su dabartiniu didvyriu, man labailabailabai skaudėjo, fiziškai, ir buvau labailabailabai viena, ir atrodė, kad pats pasaulis tuomet garmėjo kažkur velniop [ir nežinau, ar būtent dėl to, ar vis tik dėl smegenų sutrenkimo grasinausi išvemt savo sielą į žalsvą pirmosios pagalbos ligoninės klozetą] –

– Štai tokiais atvejais pasakotojui juk visad privalo pasirodyt koks didvyris, ir kiekvienam pasakotojui toks didvyris reikalingas –

Ir tada jis vienintelis sugebėjo teisingai paglostyti man galvą, ir jis vienintelis kalbėjo man suprantama kalba, taip taikliai, kad galiausiai apverkiau jam chalatą.

Tai dabar jis man kaip pasakotojai leidžia sėdėti ant žemės atsirėmus į viryklę, jis man leidžia rūkyti ir gerti, o aš nebegeriu ir beveik neberūkau, tik sėdžiu ant žemės atsirėmus į jo spindinčią viryklę ir pasakoju, ir labai branginu tą paros valandą, kai temsta. Mat paprastai šituose namuose šviesos niekas iš mūsų nedega, kol dar įžiūrim vienas kito kontūrus, ir paprastai tą pilkąją valandą mes prieblandoj kalbame apie dalykus, kurių dienos šviesoje greičiausiai nepasakytume.

Taip jis žino, kad svarainiai man primena senelį, kad užrakindama automobilį visad po nosim sumurmu „iki, mažut“, kad niekas be jo manęs taip dažnai nevadina vardu, ir kad net mano lavonas turbūt kvepės CK, nes kai man liūdna, rankos tiesias tik link euphoria, o mirsiu tai garantuotai tik iš liūdesio. Dar – kaip labai noriu, kad mano tyla kartais būtų girdima. Todėl mes susikalbam.
Dievaži, jis net nujaučia, kada tiksliai reikia mane susirinkti atgal į lovą, kai eilinį kartą naktį pakilus einu stovėti prie lango, spoksot į kokį nereikšmingą juodą pasatą, ir tyliai bijoti.

O tai turbūt reiškia, kad jis moka mane saugoti, bet jau nebegali apgint nuo savęs.
– – – –
Nupiešk man žemėlapį su riboženkliais, nagi, nužymėk tą teritoriją, kur aš baigiuosi, ir jau prasidedi tu. Mano baimė pranykti tavyje tokia didelė, kad turbūt išeisiu vieną iš tų naktų, kai negaliu užmigti.
– – – –
„The truth is… I gave my heart away a long time ago, my whole heart… and I never really got it back.“
– – – –
Nors, sako, kai Harris sutinka Sally, žiema baigiasi. Ir kai šviečia saulė, tai aš va markstaus į ją, galvoju, kad tokiomis dienomis įsimylėčiau bet ką, ir žinau, kad naktį nugara atsiremiu į ne bet ką. Be to, jau pavasaris, pati mačiau, kalendoriuje. O mano pabaigos vis dar turėtų būt stipresnės už pradžias, bet juk toks neįmanomai stiprus tas tuštumos prisiminimas, ir toks

Šūdinas, šūdinas buvo ruduo,
žiema dar šūdinesnė

Ir nebežinau, kada mane kas beišgydys. Bet juk visai gali būt, kad išgydys, kad (ir vėl) viskas atlėgs, tad gal nebebus to “spruk, baby…… :