Privalomasis

Na, my job here is done.

Šitas miestas nusibaigė, jis pilnas kažkokių negražių (tokių lyg plastmasinių, lyg pripučiamų) žmonių, jų žvilgsniai verčia mano kaktą raukšlėtis, ir traukia prie žemės, ir man nebepatinka.
Ir mano daiktai, irgi. Jie nebesaugo atminties, kaži kaip ėmė ir ištuštėjo, ir nutilo. Lyg niekad nekalbėję. Nebejaučiu žodžių glostydama knygų viršelius, grandinėles, dėžutes, plonytę viskozę.
– – –
Dar paukščiai, jie ne per seniausiai daužės į namo langus ir mirė po jais, lyg niekur nieko. Sako, tai – strazdai, bet man kaip ir tas pats.
Priverkiau į serbentų uogienę, paskui priverkiau ant taburetės, ir dar keletą nedidelių balų priverkiau, o vėliau, vėliau prasidėjo ilgi lietūs, ir atšalo.
Ir nerandu sau tinkamos vietos būti.
…žmonės lenda po traukiniais, ir kariasi šitą vasarą – tai kad tuokias, dar nieko, bet jau kartis šiuo metu man atrodo truputį virš įžūlumo…
Kaip ir daužytis į stiklus. Skrendi, tai gal skrisk blet atsimerkęs? Seriously.

Nors paukščiai, jie gal dangų mato languose,.. tai sugalvojau, kad būtent todėl „anything goes“, – ir jūs kaip norit, o aš evakuojuosi iš šito žemyno. Pabrėžtinai ne emigruoju, evakuojuosi.
Jei jau užsimušt, tai iš skaistyklos skrendant į dangaus atspindį.
– – –
Tai viską atiduodu, daužau net veidrodžius (lyg netyčia), ir nieko su savim nepasiimu. Gal tik tą jausmą, kai suvokiu svetimus judesius kaip savo – …

Kol didvyris dirba, aš blizginu batukus išeiti ir mokausi tobulai prisvilinti rytines vakarienes. O jis paryčiais užsiplepėjęs moko, kad būtinai iškart įsigyčiau elektros įtampos adapterių, neičiau į rūsį naktį, nekilnočiau nieko sunkaus, negerčiau xanax‘o ir nemylėčiau lochų. Po pastarojo patarimo aš sukikenu kaip prisukamas žaislas, suspaudžiu jo riešą delne..
[„gestas yra individualesnis nei individas“; sail back to you]
..ir švinta, ir užmiegu.

(sapnavau kelio linijas, kažkokią švelnių bruožų moterį, paskui sūnėną, manęs niekur nebuvo)