Privalomasis

22 liepos, 2013

Na, my job here is done.

Šitas miestas nusibaigė, jis pilnas kažkokių negražių (tokių lyg plastmasinių, lyg pripučiamų) žmonių, jų žvilgsniai verčia mano kaktą raukšlėtis, ir traukia prie žemės, ir man nebepatinka.
Ir mano daiktai, irgi. Jie nebesaugo atminties, kaži kaip ėmė ir ištuštėjo, ir nutilo. Lyg niekad nekalbėję. Nebejaučiu žodžių glostydama knygų viršelius, grandinėles, dėžutes, plonytę viskozę.
– – –
Dar paukščiai, jie ne per seniausiai daužės į namo langus ir mirė po jais, lyg niekur nieko. Sako, tai – strazdai, bet man kaip ir tas pats.
Priverkiau į serbentų uogienę, paskui priverkiau ant taburetės, ir dar keletą nedidelių balų priverkiau, o vėliau, vėliau prasidėjo ilgi lietūs, ir atšalo.
Ir nerandu sau tinkamos vietos būti.
…žmonės lenda po traukiniais, ir kariasi šitą vasarą – tai kad tuokias, dar nieko, bet jau kartis šiuo metu man atrodo truputį virš įžūlumo…
Kaip ir daužytis į stiklus. Skrendi, tai gal skrisk blet atsimerkęs? Seriously.

Nors paukščiai, jie gal dangų mato languose,.. tai sugalvojau, kad būtent todėl „anything goes“, – ir jūs kaip norit, o aš evakuojuosi iš šito žemyno. Pabrėžtinai ne emigruoju, evakuojuosi.
Jei jau užsimušt, tai iš skaistyklos skrendant į dangaus atspindį.
– – –
Tai viską atiduodu, daužau net veidrodžius (lyg netyčia), ir nieko su savim nepasiimu. Gal tik tą jausmą, kai suvokiu svetimus judesius kaip savo – …

Kol didvyris dirba, aš blizginu batukus išeiti ir mokausi tobulai prisvilinti rytines vakarienes. O jis paryčiais užsiplepėjęs moko, kad būtinai iškart įsigyčiau elektros įtampos adapterių, neičiau į rūsį naktį, nekilnočiau nieko sunkaus, negerčiau xanax‘o ir nemylėčiau lochų. Po pastarojo patarimo aš sukikenu kaip prisukamas žaislas, suspaudžiu jo riešą delne..
[„gestas yra individualesnis nei individas“; sail back to you]
..ir švinta, ir užmiegu.

(sapnavau kelio linijas, kažkokią švelnių bruožų moterį, paskui sūnėną, manęs niekur nebuvo)

3 atsakymai to “Privalomasis”

  1. momo Says:

    as dar kazkaip tikejaus prisigerti kada su tavim 🙂

    • Muzi Says:

      Tai jo, tai taip, tai mes galėsime.
      Va kai baigsis karas, gal jau būsiu normali ir turtinga [na gerai, tik turtinga, kitaip bus visiškai neįdomu ir jokio reikalo] – tada parplauksiu valtimi ar tanku, ir išgersim sau. 🙂
      šypt.

      Irgi norėčiau.

  2. buriatas Says:

    Kažkada rinkau pašto ženklus. Kaip man jie patiko ! Kiekvienas turėjo savo kvapą, savo charakterį, savo energetiką. Jie buvo gyvi, aš galėjau juos girdėti, juos jausti, prižiūrėti, auklėti, dėlioti ir žiūrėti į juos valandomis. Serijos pasakojo savo kelionių, savo gyvenimo, savo šalies istorijas, blokai varžėsi tarpusavyje savo reikšmingumu. Atsivertus albumą patekdavai į Alisos stebuklų šalį. Paskui visa tai kažkodėl dingo. Dabar atsiverčiu albumą ir dar girdžiu to šurmulio aidą, bet tai tik prisiminimai, gyvenimas Alisos stebuklų šalyje sustojo. Bet ar tikrai ? Gal numirė ne mano markių pasaulis, bet miriau aš pats ? Sako, kad per septynis metus žmogaus kūne pasikeičia visos ląstelės. nežinau per kiek laiko, bet kartais kažkas dar mūmyse pasikeičia. Žmonės bijo mirties, bet nepastebi, kad per gyvenimą jie numiršta ne vieną kartą. Gali būti, kad ir tavo miestas yra vis toks pats jaunas, gyvas ir laimingas, bet numirė Eglutė Rumšaitė. Kaip numiršta tie paukščiai atskridę į mirusiųjų pasaulį. Ašaros yra gerai. Ašaros gali prikelti iš numirusiųjų. Kažkada ašaromis aš prikėliau iš ligos patalo savo tėtį. Žinai, buvau kažkada namuose pas tokį 800flowers.com savininką. Žmonės kilę iš Indijos, su savo prietarais. Mes ten vos nesupylėm sieninio veidrodžio, tai patikėk, jo žmonos reakcija buvo tokia lyg į ją kas šovė per rankos ilgio atstumą ir nepataikė. Paskui ji aiškinosi, kad namuose sudužus veidrodžiui nebus laimės namuose septynis metus. Taigi, tu daužai veidrodžius, o kažkas galvos kodėl nėra tos laimės. Gal kažkas juos daužė prieš tave ir išvyko ? Išvykimai yra geri tik tuo, kad be jų nesužinotum kokie nuostabūs yra sugrįžimai. Kartais gerą patarimą gali išgirsti ir iš locho. Būk atsargi anūkėle, skrisk neaukštai ir išlėto, patarė senutė emigruojančiai savo širdies šviesai 🙂 A woman’s work is never done. C’est la vie.


Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: