Privalomasis

Na, my job here is done.

Šitas miestas nusibaigė, jis pilnas kažkokių negražių (tokių lyg plastmasinių, lyg pripučiamų) žmonių, jų žvilgsniai verčia mano kaktą raukšlėtis, ir traukia prie žemės, ir man nebepatinka.
Ir mano daiktai, irgi. Jie nebesaugo atminties, kaži kaip ėmė ir ištuštėjo, ir nutilo. Lyg niekad nekalbėję. Nebejaučiu žodžių glostydama knygų viršelius, grandinėles, dėžutes, plonytę viskozę.
– – –
Dar paukščiai, jie ne per seniausiai daužės į namo langus ir mirė po jais, lyg niekur nieko. Sako, tai – strazdai, bet man kaip ir tas pats.
Priverkiau į serbentų uogienę, paskui priverkiau ant taburetės, ir dar keletą nedidelių balų priverkiau, o vėliau, vėliau prasidėjo ilgi lietūs, ir atšalo.
Ir nerandu sau tinkamos vietos būti.
…žmonės lenda po traukiniais, ir kariasi šitą vasarą – tai kad tuokias, dar nieko, bet jau kartis šiuo metu man atrodo truputį virš įžūlumo…
Kaip ir daužytis į stiklus. Skrendi, tai gal skrisk blet atsimerkęs? Seriously.

Nors paukščiai, jie gal dangų mato languose,.. tai sugalvojau, kad būtent todėl „anything goes“, – ir jūs kaip norit, o aš evakuojuosi iš šito žemyno. Pabrėžtinai ne emigruoju, evakuojuosi.
Jei jau užsimušt, tai iš skaistyklos skrendant į dangaus atspindį.
– – –
Tai viską atiduodu, daužau net veidrodžius (lyg netyčia), ir nieko su savim nepasiimu. Gal tik tą jausmą, kai suvokiu svetimus judesius kaip savo – …

Kol didvyris dirba, aš blizginu batukus išeiti ir mokausi tobulai prisvilinti rytines vakarienes. O jis paryčiais užsiplepėjęs moko, kad būtinai iškart įsigyčiau elektros įtampos adapterių, neičiau į rūsį naktį, nekilnočiau nieko sunkaus, negerčiau xanax‘o ir nemylėčiau lochų. Po pastarojo patarimo aš sukikenu kaip prisukamas žaislas, suspaudžiu jo riešą delne..
[„gestas yra individualesnis nei individas“; sail back to you]
..ir švinta, ir užmiegu.

(sapnavau kelio linijas, kažkokią švelnių bruožų moterį, paskui sūnėną, manęs niekur nebuvo)

kaip ištverti žiemą, huh (?)

Tai kad nežinau,.. kiekviena žiema man atrodo vis baisesnė, ji į savo pabaigą ima aidėti negyvumu taip aštriai, kad net imu nujausti, kad pati tampu bejausmė-bekvapė kaip pats sniegas.

Žiemą be mirties tvaiko labai gerai užuodžiu tik svylančią savo mažutės sankabą.

Žiemą visi kur kas labiau nei įprastai mojuoja savo pažiūromis, rogėmis ir rūpintojėliais, tai daugiau sapnuoju atmerktomis ir labiau bijau žmonių. Kartais (dažnai) jų bijau taip, kad einant iki šiukšlių konteinerio man reikia pasidažyti, arba skuodžiu nuo durų iki automobilio tokiu turbo greičiu, kad every superhero galėtų pavydėti. Net nekvėpuoju kartais.

Ir mano šviesintos garbanos, ir švelniai melsva rankų spalva tada nedera prie kraštovaizdžio. Nešioju batus, kurie tinka bordeliui, arba nešioju batus, kurie tinka vien braidžiojimui po pelkes, o šalikai vis gula neteisingai, ir niekad, vai niekad aš neatrodau tinkamai. Fak jū.
– – – –
Tiesa, dar žiemą galima priversti sužaliuot pasiskolintas gėles, ir niekada nesiilgėt emigravusių jų savininkų. Nes juk tu įlipsi į lėktuvą, ir aš tave pamiršiu. Kasdien. Šypt. (nejau to nepasakiau balsu?) O gėlės tai vis tiek sužaliuoja, ir glostyt jas galima rytais, ir tai nieko nereiškia.
– – – –
„- o mes pažįstami?“
…nu ras jau pašlo takoje diela, o tu pameni mano ranką? Tai dabar įsivaizduok trečiąjį pirštą vienui vieną. [lyg nenujaustum, koks esi svarbus]
– – – –
Bet iš tiesų svarbiausia tai, kad žiemomis nutinka kur kas daugiau negandų, ir mano kūnas, tas tragiškai nevykęs daiktas, net atrodo, iš pačios nevilties ima griūti. Nors ne visada. Kartais jis lūžta nuo svetimų rankų, galbūt tik įkvėptų panašios nevilties.

Todėl kai sutikom su dabartiniu didvyriu, man labailabailabai skaudėjo, fiziškai, ir buvau labailabailabai viena, ir atrodė, kad pats pasaulis tuomet garmėjo kažkur velniop [ir nežinau, ar būtent dėl to, ar vis tik dėl smegenų sutrenkimo grasinausi išvemt savo sielą į žalsvą pirmosios pagalbos ligoninės klozetą] –

– Štai tokiais atvejais pasakotojui juk visad privalo pasirodyt koks didvyris, ir kiekvienam pasakotojui toks didvyris reikalingas –

Ir tada jis vienintelis sugebėjo teisingai paglostyti man galvą, ir jis vienintelis kalbėjo man suprantama kalba, taip taikliai, kad galiausiai apverkiau jam chalatą.

Tai dabar jis man kaip pasakotojai leidžia sėdėti ant žemės atsirėmus į viryklę, jis man leidžia rūkyti ir gerti, o aš nebegeriu ir beveik neberūkau, tik sėdžiu ant žemės atsirėmus į jo spindinčią viryklę ir pasakoju, ir labai branginu tą paros valandą, kai temsta. Mat paprastai šituose namuose šviesos niekas iš mūsų nedega, kol dar įžiūrim vienas kito kontūrus, ir paprastai tą pilkąją valandą mes prieblandoj kalbame apie dalykus, kurių dienos šviesoje greičiausiai nepasakytume.

Taip jis žino, kad svarainiai man primena senelį, kad užrakindama automobilį visad po nosim sumurmu „iki, mažut“, kad niekas be jo manęs taip dažnai nevadina vardu, ir kad net mano lavonas turbūt kvepės CK, nes kai man liūdna, rankos tiesias tik link euphoria, o mirsiu tai garantuotai tik iš liūdesio. Dar – kaip labai noriu, kad mano tyla kartais būtų girdima. Todėl mes susikalbam.
Dievaži, jis net nujaučia, kada tiksliai reikia mane susirinkti atgal į lovą, kai eilinį kartą naktį pakilus einu stovėti prie lango, spoksot į kokį nereikšmingą juodą pasatą, ir tyliai bijoti.

O tai turbūt reiškia, kad jis moka mane saugoti, bet jau nebegali apgint nuo savęs.
– – – –
Nupiešk man žemėlapį su riboženkliais, nagi, nužymėk tą teritoriją, kur aš baigiuosi, ir jau prasidedi tu. Mano baimė pranykti tavyje tokia didelė, kad turbūt išeisiu vieną iš tų naktų, kai negaliu užmigti.
– – – –
„The truth is… I gave my heart away a long time ago, my whole heart… and I never really got it back.“
– – – –
Nors, sako, kai Harris sutinka Sally, žiema baigiasi. Ir kai šviečia saulė, tai aš va markstaus į ją, galvoju, kad tokiomis dienomis įsimylėčiau bet ką, ir žinau, kad naktį nugara atsiremiu į ne bet ką. Be to, jau pavasaris, pati mačiau, kalendoriuje. O mano pabaigos vis dar turėtų būt stipresnės už pradžias, bet juk toks neįmanomai stiprus tas tuštumos prisiminimas, ir toks

Šūdinas, šūdinas buvo ruduo,
žiema dar šūdinesnė

Ir nebežinau, kada mane kas beišgydys. Bet juk visai gali būt, kad išgydys, kad (ir vėl) viskas atlėgs, tad gal nebebus to “spruk, baby…… :

Shades of me

[Man reikia išlipti, stabdykit lėktuvą]
Ir lėktuvas leidosi, ir ji pirko Lucky Strike, ir niekas jos nelaukė. Išskyrus tą jausmą, kai kulniukams kaukšint (dar tinka – skimbčiojant šakutėms, ūžiant varikliui, aidint mikrofonui) gali[ma] išgirsti, kaip siela išeina. Oro uostas turbūt tinkama vieta jai dingti – visi keliauja, ar ne.

Tai ji pirko Lucky Strike, ir lijo, ir buvo šalta. Būtent tokiais vakarais šitam mieste keliai skaudžiai apledėja, ir sankryžose dūžta automobiliai, ir susiraukę žmonės lipa laukan, susiraukę žmonės kartais iš pykčio net spardo padangas, keikiasi – Dievas žino, kodėl. Jie tai nė vienas nežino. Gal deklaracijų nemoka pildyti, gal žmonas ir vyrus seniai glostę būna –

O jos rankos buvo švelnios švelnios. Rūkant kiek supykino. Skambėjo telefonas, taip ilgai skambėjo telefonas,…
– – –
Niekam nebuvo svarbu. Ir niekas tiksliai nežinojo, ko verkiu beveik kasnakt, prieš užmiegant – o aš tiesiog šiaip verkiu, šiaip sau, apie negrįžusius žmones (turbūt siela kartu su jais išėjo), ir apie nebūtus dalykus labiau, negu apie buvusius –

“- Tai tu išteki,
Tai dabar gimdysi vaikus“ –

– Ne visai, žinai, ne visai taip nutiko. Turbūt aš negeras žmogus. Ir visai neturiu ko (su)laukti oro uoste. Ir keliuosi naktį iš lovos, ir einu einu – atrodo, be priežasčių, einu virtuvėn, ilgai einu, arba einu į vonią, galbūt pilu vandenį į stiklinę, o galbūt tik apsimetu, gal tik spoksau tykiai veidrody, kaip akys raudonos. Juk verkiu apie nebūtus dalykus labiau, negu apie buvusius –

Tu miegojai. Tu, tiesą sakant, mielasis, pramiegojai visas mano baimes ir tu užsimerkei mano šešėliams – o jie nebuvo daiktų atspindžiai tamsoje. Vaje.
– – –
O paskui ji gėrė viskį, ir jau seniai seniai nebebuvo tavo moteris. O tavo moterys, jų šunys, gitaros… [ar aš vėl painioju veidus, vardus? –] ..Ak, kad ir kiek kartų mane sužeisi, nežinosiu, kiek kartų ketinai. Ir niekad neprisipažinsiu, nes nenusipelnei.

Be to, žinai, dar tik bus toks laikas, kai šalia tavęs atsiras toji moteris, apie kurią ketinau įspėti (nedavei progos), ir tavo vonioje ji dažys savo šviesius plaukus, ir plaudama indus dėvės pirštines, o tu nebūsi laimingas. Tuo metu aš gyvensiu prie jūros, ir mano sijonas bus ilgas ilgas, aš labai dažnai sėdėsiu ant slenksčio, beveik kaip filme,  ir vėjas per mano kelius neš tai, ką pamenu, tik būsiu laiminga  – (pauzė pauzė pauzė, labai reikšminga) –
Bet pažadu, kad rasiu kaip tau priminti, kas esi, nes ta šventė, kuri visada su manimi, yra.. niekada neteisti. Niekad ne(at/iš-si)žadėti. Netikėti pabaigomis.
Apkabindama žinau visa tai, bet kol kas apsimesiu, kad nė velnio – – –
…ir paverksiu dar ir štai čia, automobily, kuris niekada nedūžta sankryžose. Neturiu kuo pagrįsti to, ką matau. Rivers and roads, till you reach me.

Kai leidosi lėktuvas – – –
Tik galvojau, kad manęs niekas nelaukia, bet juk šituose namuose paveikslai krenta nuo sienų, dega šaldytuvas, veidrodžiai tykiai sako, kad viskas ok, akys mėlynos mėlynos, ir net jei einu virtuvėn lėtai lėtai, tamsoje tu girdi mano žingsnius, ir net girdi, kad ne apie tave jie.

Nors gal tai nėra labai svarbu. Ir norėčiau, kad jau niekam nebūtų svarbu.

[Man reikia išlipti, stabdykit lėktuvą]

(did) vyriškai

Gali būti, kad kaltas ne lapkritis, gal tik pavargau ieškoti.

Visai nesvajoju apie dar neatrastus dalykus, aš juk gaudau Bitę GSM iškišus kairę ranką pro automobilio langą, žiede, beveik piko metu, truputį lyja –
..o sako, ten man sako, beveik kaip mama sako, kad „neįmanoma tavęs pasiekt“ – bet tai nesąmonė juk – –
– – žinojau, kad vieną dieną paskambinsi, nors tikrai nemaniau, kad tada sakysiu „namie turiu kirvį, žiebtuvėlius prie kasos griebiu po du, nebemyliu šito miesto“. Ir tikrai nemaniau, kad norėsiu tai pasakyti.

Žinoma, nemaniau, kad ir pati rinksiu – tuos du nulius, tada penkis ir keturis, ir vienuolika – ir mano balsą iškreips vandenynas.
Bet tai, ehem – mes  juk ir nebaigiame pokalbio, pokalbiai juk turi baigtis „lik sveika“ arba „susisisiekiam“, o ne „nudirsiu tau kailį“ ir „nedrįsk“. Nedaryk nieko, ko aš nedaryčiau.  Ups, pro odą iškėlus rankas veidrody man šviečia šonkauliai, ir aš nieko prieš – good morning, seniai matėmės, kauleliai, ir gali būti, visai gali būti, kad taip ir turi baigtis ruduo,
ir kaltas ne lapkritis,
Oh –
(vėl padidinu greitį)

..ir taip trenkiu savo nuostabų Blackberry sienon, o Audi stoja, ir būnu trumpam, visai trumpam nepasiekiama – like [oh come on] pagaliau susitinkam gal prie upės arba prie to akmens, ne žinutėm, ne mail‘ais, nes nesąmonė visa tai. – nejaučiu Tavęs visais nežmogiškais būdais [nutyliu]

Tik-tik-žinau
Kalta aš pati, nusikaltusi (skyrybos ženklams), – – – todėl mane štai lenkia žmonės, skubantys arba vėluojantys, (or both) kol aš taip sustingus, kol spoksau į tamsų vandenį – tai vėsus rūkas nuo Neries, tai sijonas glunda prie kelių –  trumpam įsivaizduoju, kad aš bekvapė. Ir juk tokie laikai, man sako. Balsas telefone. Tokie laikai. Nu tu matai. Bet tai palauk, nu pagadi, o tai buvo kitokie? Neva buvo kažkokie kiti laikai, kai buvo viskas kitaip? Nesąmonė. Juk nėra kito laiko, niekad nebuvo kitų laikų,  aš jų nemačiau, aš nieko kitokio nemačiau. –
Dabar esat tik Jūs,  tie patys, kurie mano akyse įgijo savybes, kurių niekad nė nesapnavau, ir
po Dievo mirties Jums nelieka nieko kito, kaip atrasti sąžinę, kol…

…kol man taip viskas nutilo į voratinklio gniužulą gerklėje – – – ir žinau, žinau, kad kartais neteisingai vartoju prielinksnius. Leukem…  – –
– – Aš ieškau žmogaus, ten prie upės, tikrai ieškau žmogaus, kuris neturi kūno – o mes verdame sriubą, mes mėtome batais į kelio ženklus svetimoj šaly, mes mylimės ant stalo, arba nesimylime visai, mes stumdome miltelius ant kriauklės krašto, ir mes nepratę kalbėtis, mes geriam, arba tylim surėmę pečius, nepriklausomi –
Taip mes paliekame vienas kitą dar nė nesusikalbėję,
Ir mes niekad nebūname dar nepalikę.

Tokie laikai
(Did)vyriški

Bet tai kaip man surasti tą žmogų be kūno
Tai kaip man

(atsibusti, not even almost close)

Saulė, mėlynos langinės, saulė, vėjo miestas, saulė saulė saulė, vandenynas – visa tai atrodo sapnas. Gal nieko panašaus nė nebuvo. Gal man niekas neglostė plaukų auštant, gal nė vieną vakarą išties negrojo tos „paloma negra“, gal niekieno žingsnių ten nuolat ir negirdėjau sau už nugaros, ir nesimaudžiau nuoga niekada, niekadaniekada, ir visai niekad nebuvau prisiminus, kas esu.

Oranas
Maras
Essaouira
Kajus

[-praleista pastraipa apie vyriškosios giminės įvardžius-]

Ten, kur jis mane pažįsta – juk pažįsta, galbūt vienintelis – jis apkabina mane oro uoste, ir vėl atsisveikindamas šnabžda ausin, kad nurimčiau – o juk bandžiau, taip bandžiau aplenkti tas moirų linijas, pabėgti nuo jau užrašytų eilučių, tik kažkodėl visa, ką kruopščiai sukonspektuoju, mane pasiveja. Šįkart… tai buvo prieš ketverius metus, kai „sapnavau krytį, juodus nuo mėlynių kelius, ligą“ – va taip tas vyras ir vėl mane apkabino (tik nenurimau), o mano besišypsantis Camus nuotraukoje dabar su trenksmu krito nuo sienos ant virtuvės grindų lygiai už-užvakar, ir mano keliai štai tamsiai tamsiai nusėti mėlynėm lygiai šiandieną, ir aš tuo pasibaisėjusi, ir dar daug kuo, ir toji asmeninė autonominė somatof.. (*aking) /vis stipriau sergu savimi/, beveik guldanti mane ligoninėn – ką?…

„<…> ar todėl, kad esu kilęs iš krašto, kur ypač gausu nepatyrusių, prastų, vidutinių būtybių, kuriame ant jokio kaklo jokia apykaklė neguli dailiai, kur po laukus bastosi ne tiek Liūdesys ir Lemtis, kiek Kerėpla ir Žioplys? O gal todėl, kad gyvenau epochoje, kuri kas penkios minutės ryžtasi naujam šūkiui, naujoms grimasoms, konvulsiškai iškreipia savo veidą, kaip tik įmanydama, – pereinamojoje epochoje?“

[W. Gombrowicz]

Nepereinama šita epocha, esu tikra. Manau, kad ji stačiai ir amžinai įstrigusi, ir niekur-niekur ne(be)judanti – ir tik čia, čia, kur keturios tabletės ryte ir kur nebegaliu atsiklaupti, ibi ego Gaia.
– – –
Taigi sugrįžus randu sniego krūvą, viskas miršta, mane /vėl/ lanko vizijos, ir jos jau niekad ne(be)būna draugiškos, jaučiuos kaip vaikystėj, kai spoksodama į nakties užklotas lubas tiesiog bandydavau išlaukti tokios baimės fazės, kuri bent jau leidžia pajudėt, išlipti iš lovos ir tykiai pasieniais slinkti žadint mamos – tie vaizdiniai iš atšvaitų, visi tie žmonės.. („išgelbėk mane, išgelbėk, pasiimk ir uždenk man akis“)

O kai man sako (vienas iš tų, kurių mylėti negalima) „nagi, paburk, čia-man-reikia-laivo-limuzino-laimės“, aš galvoju, kad TU GAL DURNAS, AŠ NUO TO MIRŠTU.

[-blet.-]

Bet grįžtant prie temos, tai (pala pala) juk dar yra „pasikabink naują šviestuvą, pasikabink užuolaidas, nusipirk skėtį, prasitęsk civilinį draudimą, pasikeisk padangas, susimokėk komunalkes, susikrauk daiktus, užsisakyk bilietus iš anksto..“ – t. y. kažkur reikia simuliuoti tą gyvenimą be kosmoso ir mistikos, be liūdnos poezijos, žvilgsnių į dangų, tą gyvenimą su nuolatinėm ataskaitom telefonu ir popieriuje, gyvenimą su druska ir šiltais akmenimis (very inside not-joke?), valandomis kontoroje, arba valandomis vengiant kontoros, tik atsiplėšus nuo (…) –
tai kažkaip vis mažiau juokiuosi, ir nebesišypsau, ir nebenoriu pabusti, niekada, ir nebenoriu mylėti, nė vieno, ir if you‘re gonna be kneeling me down… – –

Galėčiau dėti varneles prie vardų, kurie skauda. Ir man skauda. Ypač įkvepiant, ypač vakar, taaaaaaip skaudėjo ties ta vieta, kur baigias krūtinė ir pasideda kaklas, bet visai man ne plaučių uždegimas, man turbūt net ne ta autonominė somatofor…, man yra nenoras kvėpuoti.

Ir tik kai sūpuoju ant rankų sūnėną, tik kai jis nusišypso, priglaudžia galvelę man prie kaklo, tik tada viskas atlėgsta. Kol kas dėl jo ir įkvepiu – jis tai turės mano tas-akis-mėlynas, bet, tikiuosi, kad tik jas, nes niekas neturėtų gimti į mane panašus.
– – – – –
[šita pauzė – labai, labai, beveik neištveriamai ilga, forget that limit of 7 seconds]

Pasakyčiau, kodėl įsilaužiau į tavo gyvenimą, bet negaliu. Neturiu teisės. Papasakočiau, kam visa tai, bet nežinau. Linkėjimai –

„- Išvažiuoju. – šypteli Liuka ir skėsteli rankomis.“  [Duona, riešutų]

Nėra jokios karalystės

Jachtos virvės išplėšia man sruogą plaukų. Iš visų, esančių ne krante, artimiausia jaučiuosi saulei, jos šviesoje akys visad mėlynos mėlynos, lyg ką tik pamilus. Vėjas košia kiaurai, tekina ašaras – venduojaaaam, užrinka, pasaulis (vėl) pasvyra

– – – –
Tai jo veido išraiškas atkartoju jau keletą metų – apkabinus iš nugaros atrodo, lyg kvėpuočiau sau į nugarą. Pasistiebti vis dar reikia bučiuojant. Bučiuodama pamenu delnus, priglaustus prie stiklų, lijo, ir pamenu save jau išėjusią, kai naktimis neįmanomai užguldavo krūtinę, beveik kaip dabar.

jau niekas daugiau taip tavęs nemylės

O petį šįkart (netyčia) apverkiu ne tam, ir į klausimą “kas“ ničnieko rišlaus negaliu išlementi. Tiesiog bijau, supranti, iki kaulų smegenų bijau, ir ta baimė krato kūną nelyginant karščiuojant – nešalta man, supistai nešalta nė trupučio..

..ir miegu įsikomponavus į tavo megztinį, kai iš tiesų šalta.

ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar myli mane
(*rankos, prispaustos prie lovos*)

Nežinau, nes niekas manęs negali surasti
Negali sužeisti

[meluoju, -vėl- venduojaaam]

Juk turėjau pajusti, kad peržengiau plonytę moralinę ribą – iš vieno pasiskolinau atsuktuvą, paskui spoksojau į jį kito rankose, virtuvėj buvo pamerktos baltos lelijos. Kaip jūs visi mane sugadinote, kaip sugadinote… – kas per nesąmonė, užmerkiu akis didindama  greitį (visu garsu:)

Ir kažkas įkyriai neleidžia užsimušt. Veidrodėly jau įžiūriu dar tik būsimus savo bruožus – oi velnias, man tinka ties viršugalviu susegti plaukai ir tavo dilbis, neatsargiai apsivijęs kaklą. Šiaurės pašvaistė. Vėl užsimerkiu, spusteliu pedalą.

– – – –

“Einu kur nors nachui“, sakė Parulskis Andriuškevičiui, kai jie [gal tik tekstais] kartą susitiko Nidoje, bet tas tai tikrai turėjo galvoje arba dangų, arba jūrą, arba moteris, o aš turiu šiek tiek daugiau vietų, kur nueiti, tik nenoriu nei į vieną žinomą, noriu išlipti kur nors, kur nepažadėta, bet panašu, štai netyčia išlipau ten, kur buvo pažadėta labiausiai, ir čia galėtų būti dangus, bet nėra.

Tai mane verčia baisėtis labiau, negu naktinės šlebizavonės-ir-šleivojimai-ir-šūdas-kitas.
Bet v grabu vidali –
Einam vogt obuolių, einam vogt arklių, iškepsiu tau bandelių

Šūdinas buvo ruduo
Gražūs buvo plaukai
Išdžiaustyti vėjyje
[S.P.]

Tu esi vėjas ir vanduo, aš, aš, aš esu žemė. Aš esu bandelės su vogtais obuoliais, esu ta įstrigusi sruoga tarp virvių, ašaros ant kaklo išlinkimo, tendresse, man reikia (dabar) apkabinti ką nors iš nugaros, ir jausti, kad tai ne mano nugara. Reikia laikyt įsikibus kieno nors nykštį per naktį, žemiau tik dangus, šnabždėti, kai negirdėsi (ryte) –

..gali būti, kad diena išauš, bet nėra jokios karalystės. Nėra jokios karalystės. Neištikimieji.

Visai kaip 42

Su melsva blykčiojančia šviesa, lyg kas laisvalaikiu bandytų suvirinti visas prakiurusias tvoras, kad vaikai ant jų mosikuotų kojomis – – –

Kone visą naktį praverkiu |šįkart| ant šventosios palangės, žiūriu į jį miegantį, beveik nieko negalvoju, tik užsispaudžiu burną delnu –
žadėjau įspėti, kad neskriaustum manęs, kad net nepastebėsi, o aš nepasakysiu..
..ir nesuspėjau.
Užsispaudžiu tą burną, kad nepalikčiau šešėlio, kad nepabustum, o tykiai auštant drama queen karūnėlė slysteli į šoną, bet tu juk negirdi, kaip išeinu
ir teisingai elgiuosi, kad išeinu
– – –
Tada kadras, kur atsegu vyrišką laikrodį peiliu sau nuo rankos, įsibėgėjusi tėkšteliu į vėsų vandenį, garuoju nelyginant ugnikalnis su kupeta suveltų molėtų plaukų. (Tąnakt tai sumąsčiau įsimylėti fūristą.)
– – –
Ir pusė manęs palieka mane už borto
Pakeliui link mašinos
Ir nenoriu išlipti parvažiavus, rūkau, groja kažką, groja kažką apie mūsų begalinius virtuvinius pokalbius, mūsų local pub‘us, kūno atvirukus iš vakar, mano žiedą ant kairio bevardžio, dar kažką, dar kažką…

[pauzė]

… o kartą (dabar) man pist ir ištino koja per čiurną. Nei į batuką normaliai įgrūsi, nei ką. Niekinga tai, niekinga. Sėdžiu ant tvoros, mosikuoju subintuota, blykčioja melsva šviesa, galvoje, pro šalį važiuoja traukiniai, kažkas uždega saulę naktį, užsidedu akinius a la aviator, juokiamės, truputį fotkinam, truputį skauda, bet taip gražu, taaaaip gražu…

(Kažkokia tu man)

Tas, kurio smilkiniai paslaptingu būdu vis magnetiškai pritraukia mano akis ir rankas – jis va plaukioja kažkur aplink kaimyninių šalių krantus, varinėja tankete po miestus (not joking), linksmina kokias-vietines-baisias-šliundras (čia tai buvo pavydusis gaidelis), o paskui tiesiog šiaip būna atskirai, ir būtent todėl mane ištinka krizė. Ne(be)žinau, ar verta laukti, ir tas “ilgėtis“ pereina į kitą jauseną, kur mintyse (ir aplink) visai ne tasai, kurio neva derėtų laukti, o tas, kurio ilgėjausi ilgiausiai, ir štai todėl man kiti vyrai neša gėles per lietų ir bučiuoja kaklą tiesiai toje vietoje, kur paskui sumąstau išsitatuiruoti žaltį. (nes nėra čia ko priekabiauti prie svetimų karalienių, o man pasakos patinka.)

Bet šiaip būnu gera, stumdau baldus kambariuose, perku batus, skaitau knygutes, verdu uogienę. Merkiu gėlytes į naminę žalią vazą ir saldžiai šypsau – apie vyrus, kurie manęs laukia. Metus. Dvejus. – –

– – “Kažkokia tu keista“.

…negi nematai – iš anksto pasiilgstanti. Ir susikaupusi –  nes žinojau, kad bus šitaip, […kad you know, kol tu miegosi, aš nusipirksiu butą, (vėl) nusibrozdinsiu kelius, beveik ištekėsiu – I can’t count on you, you left me in the dark, cheers tavo jūroms]

…ir juk (taip retai) išskystu ir paskui reikia antibiotikų.. – akims.

Tos atostogos po vieno pavasario

Ne taip seniai rytą bučiavau vieną vyrą į smilkinį, ir išstraksėjau gatvėn galvodama, kad mes per seniai pažįstami, per arti gyvename ir kad pagimdysiu karalių Lietuvai. Ir kad nieko aš neįklimpau, čia šiaip einu išsiviepusi, saulė tvieskia į akis. Prisišnekėjau apie jūreivius…
Žaviuosi jo rankomis ant mano (arba ne) automobilio vairo, arba kaip jis įsispraudžia į mano marškinius, prisimerkia prieš tą tvieskiančią saulę. Ar lauktum, klausia, ar lauktum, jei mylėtum. <…> Kai kalbu rimtai, kalbu tyliai, ir mažai kas išgirsta, iš tiesų. Ir jis turbūt nesuprato, ką turėjau omeny atsakydama. Bet tai nėra labai svarbu, nes greičiausiai tas vyras išplauks, dievaži, išplauks dar prieš man karalių pagimdant. O manoji, manoji ir toliau plaks be klaidų.
(…tąryt vėl vėlavau į darbą, nors ne todėl akceleratorių lenkiau iki pat dugno)

– – –
Nervas suima, kai žmonės klausia, ką veiksiu per atostogas. Oh come on, tai juk kiekvienos minutės laisvė rinktis. Be jokio plano reikia pabusti, būti nuostabiai ir paskui grįžti lovon. Neverkti per miegus. (turėti laiko.) Verkti tik pabudus, jeigu norisi verkti pabudus.

– – –
Žiūriu pro langą į debesis, kandu sau į lūpą, jis žiūri į kelią, galvoja apie vėją ir jūras.
O apskritai aš nešioju sukneles, vaikštau be ausinių, valgau daug ledų, vienas kelis nuolat nubrozdintas (arba su mėlyne)… aš laiminga.

– – –
(Gal šampano? Vaikiško.)
Greit dar ir teta būsiu.

– – –
Ir buvo tokia naktis, kai sukėliau muštynes, bučiavau skruostus atsisveikindama, žingsniavau pro local pub‘ą kekšių gatvėn… o ten, ten mūsų virtuvės dūmuose žydi gėlės ir moterys. Virtuvėj mes kartais kepam blynus vidurnaktį, nes nyku mums šitaip gyventi. O koridoriuje galima įsibėgėti, ir kol nuvarai nuo vonios iki tūliko, net pavargt galima. Vakar paslydau ir išsitėškiau ant posūkio. (uoj, tai netikėtumas…) Tai yra namai. Tą naktį supratau, kad einu ne kur kitur, o namo.

Čia grindys girgžda, į visus langus – saulė, kieme karštas vėjas, vaikų balsai, o mano kojos tokios nuogos prieš visa tai, tokios nuogos…

– – –
Aiškumas yra žaizda, kuri atsiveria vos priartėjus prie saulės. Sakė man, kažkuris iš knyginių. Daugiau jokių apibendrinimų.

No light no light, kur mūsų nebuvo

Norėjau pasakyti, kad tavęs nebuvo per Kūčias, o aš jau grįždama namo laiptinėj sutikau rymančią kaimynę iš pirmo aukšto, buvo kažin kaip liūdna, tai paskui pasigriebus savo pusryčių pyragą nuėjau pas ją arbatos. Ji nekalba lietuviškai, aš nelabai suprantu lenkiškai, bet labai gražiai šypsojomės abi.

Be to, tavęs nebuvo ir nė vieną šiltą naktį, kai šliaužiojau po Antakalnio miškus, ir visai ne tau aš kalbėjau apie žemės kvapą, dėl kurio taip noriu iš darbo grįžti per girią ir pievas, į kokią sukežusią medinę bakūžę, apsivilkti gėlėtą kaftaną ir  jau temstant konservuoti pomidorus, virti uogienes, ar dar-ten-ką. O naktį aš noriu, kiekvieną naktį…

Bet, pala, ten tikrai buvo ne tavo Pathfinderis, nors ir tas pats path paskui nebefindino. Ir ne tau aš rėmiausi į petį, kai ta vizija apie miškus, garuojančias vonias lauke ir vijoklius išseko, ir aš atsidusdama truputį sukūkčiojau. (Noriu namų, aš taip noriu namų…)

Dar pražiopsojai mane be makiažo, susivėlusią ir truputį niurzgančią, keletą kartų – šitai norėjau pasakyti, tik tada viskas paslaptingu būdu tapo nebe-tiesa, nes tada aš išlipau iš lovos vidurnaktį ir būtent taip prasidėjo ta siurrealistinė paros pauzė, kažkur dingo antradienis, savaitė įpusėjo, ir štai šiandien radau save tokią švelniai nusivalkiojusią, dievobaimingą, drebančiomis rankutėmis.

Tomis rankutėmis dėlioju sau popieriukus, paišau rodyklytes, klaustukus, šauktukus, keikiuosi paraštėse. Klausiu viršininko apie deadline‘us, sako, vakar buvo, visi. Šypsau. Skiriu pasimatymus prie teismo, o NT agentas, tarp kitko, mane kabina, dievaži, jis nebenori man parduoti buto, jis nori eiti gerti kavos, jis nori pirkti man batus, pirkti man skalbimo mašiną, padaryti vaiką, glostyti galvą senstant. Tik kavos tai aš nenoriu. Bet jis visai nesigėdija priminti, kad turi mano telefono numerį. Linkteliu atbukusi. The fuck is this, the fuck is that… negi visiems taip nutinka? Nors koks pagaliau skirtumas, man tikrai nedaug rūpi, ir supratimas „apie ką mes čia“ escapes again, ir jaučiuos dar kažkur vakarykštėj dienoj.

O toji tai tikrai buvo visai kaip skylė realybėje, su visais kristalais po liežuviais, oda po delnais, kristalais akyse, tik akys kažkodėl šiandien ne raudonos, tiesą sakant, šiandien aš velniškai graži – tie juostelėję paakiai, ištįsęs veidelis ir kalta veido išraiška daro mane panašią į naivią nuskriaustą mergiotę. Kas turbūt labai žavi NT agentus.

Pavakare Vilnius švyti saule, jis pasirodo kažkokia nauja puse ir jausmas toks, lyg po kokių dešimties bendro gyvenimo metų susipažinčiau su savo sutuoktiniu. Einu lėčiau, atidžiai dėlioju kojas. …Kas toliau? Nieko. Vėl spaudžiu skalbimo mašinos mygtuką, metu batus į kampą, o mano kaktusas, pasirodo, per naktį mirė, paskleisdamas kambary savo supusios lavonienos dvoką. Galvoju, gal palydėti jį į konteinerį, bet ranka nekyla ir tie batai iš kampo neparskrenda. Et.

Ratais viskas. Ir pasakyk tu man, jūreivi, kad čia viskas gerai. Aš tau tada būtinai atsakyčiau, kad visatą sudaro tokios mažytės istorijos, ir visos jos ką nors reiškia. Visi neteisingi sprendimai mus nuveda į teisingas vietas. Tu turbūt linksėtum galva.Vaje, o dar juk buvo balandžio devinta, balandžio devinta yra daugiau nei šiaip data, tik ne visi tai žino. Devintąją aš buvau tik teisingose vietose.

Tik mūsų ten nebuvo.