High five, honey

Paleisčiau sau ką nors į veidą dabar, kėdę arba šiaip kokią šiukšliadėžę – nu AAAAA, debilių debilė, jėzaujėzaumarija, man reiktų prisiauginti nagus ir tada išsikabinti akį kairę, nes ji ne tik truputį trūkčioja, kai reikia braukyti grafomaniškus pezalus. Žvilgčioti į gražius vyrus galima, bet ne tris dienas, ir ne šitaip, fakjū possessed mind. Ir tik jau ne su tuo fantastiniu finalu, kai net neatsimenu, kokių vėjų prikalbėjau ten, nes į galvą kalė ne tik batery-hormonai-brendžiuko derinys. Ir kodėl aš šitam veikėjui prieš nosį visada pasirodau tik geriausiomis pusėmis?..Tiesiog legen-dary, pirmadienį jau net žydiški bajeriai ir tortukas kontoroje nebedžiugino, ir akytės užgeso, ir gėlytės nuvyto, ir taip norisi užvažiuot sau per tą veidą, bent kokį mažutį amerikietišką slap‘ą su ta lietuviška kėde. Šiukšliadėže.

Beje, dar vienas juokingasis faktas about significant me yra tai, kad į pasimatymus dažniausiai atvarau su visu, karočia, kolchozu. Arba kolchozas pasirodo kiek vėliau. Jau septyniolikos už panašius bajerius esu gavusi žymųjį epitetą „devyngalvis slibinas“ (kuris mane džiugina net labiau už jau daug vėliau pelnytus „mis plyta“ ir „mis skiedinys“), bet tada berods su manim bent jau mergos dažniausiai valkiodavosi. Dabar gi atrodo viskas dar keisčiau, lyg čia šiaip „suteneriai palydėjo“. Ūpsy. Klausimas „bet kodėėėl?“ šioje vietoje nėra labai įdomus, tačiau greičiausiai taip yra dėl mano (psichinio nestabilumo? naaaah) emocinio nebrandumo, visiško nenoro įsipainioti į kokius rimtus santykius beigi to „….jei jau išvarei miestan….“ – – – šia gaida mes ir baigsim, nes kažkaip supykino (netgi be potekstės).

* įrašo kalboje daug šūdų, nes visą dieną daugiau nieko dabar ir neveikiu, kaip tik rašau rišliai bei teisingai ir taisau pezalus į ką nors rišlaus bei teisingo. Be to, BBD dabar laikinai galėtų pabūti mano automobilio numeris. Beje, automobilio durelės tai užšalo nachui. O ryte valydamasi dantis ir vėl prisitaškiau į akis dantų pastos. Ne, man ne PMS, čia toks ilgo laikotarpio FML. Kuo čia dėtas arklys, kuris norėjo šikt, ir studijos, tepapasakos koks žmogus, kurio dabar nepykina.

Jokių rezoliucijų

Kai apsiaunu aukštakulniais, garbės žodis, aš taip gražiai strakteliu šokdama ant bordiūro, kad būtų galima nufilmuot ir rodyti kaip vieną geresnių akimirkų iš daugybės mano autistiškų dienų šitam city de Dios, kai iš tiesų būnu išėjusi ir nesukalbama. Kai netildau gaudžiančios tuštumos ir netikiu žmonėmis, ypač tais, kuriuos apsimetu pažįstanti, apie kuriuos galvoju vidurnakčiais, paryčiais, kuriems bučiuoju pečius, o jie paskui TAIS neįskaitomais žvilgsniais glosto man odą, kai rūkome – ir vis tiek aš jais netikiu. (Strakt.)

Tu esi matrica. Tu per daug laiku, tu sugalvotas.

Bet kaip ilgu-ilgu, lyg išplaukus į jūrą…. noriu pasakyti (ką aš noriu pasakyti?) – Tos naktys… Štai naktimis mano moterys man siūlo shot‘us (dažniausiai apie dvyliktą) arba „ateik, aš tau parodysiu Ranunculus“ (pusę keturių), ir niekada niekada per daug nenusiseilėja. PRIEŠINGAI nei kitos lyties individai, kurie, matyt, bus išsivystę iš kitų beždžionių. Tai vertinu išimtis. Tik kad jos ilgesį sukelia. Lyg išplaukus į jūrą, šaltą sausį. (O gal už tą ilgesį ir vertinu.)

Beje, žiemos aš nekenčiu. Sapnuoju žalius laukus, pabudus nežiūriu pro langus, nes labai pykstu. Nes šalta. Iš to paties pykčio perku vis naujus šalikus, vis vienodus batus ir kitą nė velnio nešildantį šlamštą, laukiu, kol spinta pasprings, burbu panosėj, keliu juoką kolegoms, niekaip nepasisotinu kava, rūkau stipriai stipriai suspausdama vokus visoms naujienoms ir darausi panaši į labai pasenusį vyną ir labai supelijusį sūrį. (Rytoj mano gimtadienis.)

Senelis sakė, kad atrodau kaip septintokė.

O toks keistas dėdė jau antrą vakarą man lipant iš mašinos deda ant savo dviračio stabdžių ir siūlosi pavežt. Štai tau ir „laiką suderinti“. Nejaučiu aš jokio laiko. (Labanakt.)

It‘s ok to be crazy

Na tikrai tilps čia dar šita žvakutė, murmėjo vakar iš ryto tokia mano gerai pažįstama šviesiaplaukė nesąmonė, bandydama į pergrūstą lagaminą per mažulytę skylutę sukišti vidutinio kelio ženklo stulpo skersmens žalią vaško gabalą. Na jeigu man reikia!… Netilpo. Tada labai daug piktinausi ir (visa pasipiktinusi) mėčiau vienu batu į sieną. Nors galiausiai kava pataisė man tą prakiurusį pasaulio stogą. Bet nuo to mažiau juokinga nepasidarė.

————————————————-

„Jūs tikrai čia lipsit?“ (vairuotojas). Na taip taip, chichi, pažiūrėsim, hahaha, kas iš to išeis. Ir paskui stovi sau ta blondinė prie žvyrkelio su tuo blizgančių ratukų lagaminu, aplink ganosi karvės, siūbuoja pievos iki juosmens, ir galvoja – wtf wtf, kaip man dabar išsigūglint žemėlapį?.. Ir atsiliepia aidas galvoje – nugi taip ir išsigūglint: statai lagaminą štai į šitą pievą, sėdies ant to atsitiktinai užmatyto rąsto, ir gūglini. Bet ne, kur tu čia ramiai pasinaudosi civilizacijos privalumais! Net vidury laukų, net ten tave kas nors suras – taip kažkur man iš kairės atsirado kažkoks (whaaaai?) lenkas, mano lenkų kalbos kursas staigiai susirietė į kampą, ir juokas aidėjo kalnais beigi kloniais, kai bandžiau sugalvoti atsakymą į klausimą, kokį velnią darau čia.

O tikrai – kokį?

Dar nebaigiau juoktis ir žvygauti, tai nežinau. Užtai ant mano palangės šiąnakt miegojo dvi juodos katės, ir rytas nutiko kaip iš paveiksliuko. Mhm.. apie world war III ir kitas mass suicide idėjas pamąstysiu, kai neturėsiu ką veikti.

Išėjau medžioti pusryčių ir pažindintis su vietiniais.

Pakavimosi atradimai

Pasirodo, aš turiu čia dvylika porų batų. Ir dar kerzus.

Pasirodo, užuolaidas nukabinti yra sunku, jei nemoki skraidyti. Gal mano sparnai danguje blet pasiliko?..

Pasirodo, namie visai linksma valgyti naudojantis plastmasinėm šakutėm, kai neatsimeni, kur nupakavai normalias.

Kiek mažų indelių galima sudėti į mažą dėžutę? Keturiolika.

………………..tikiuosi, man galvą skauda todėl, kad smegenys ištekėjo į kraują, o ne atvirkščiai. Arba mano ausyje tikrai gyvena tarakonas.

Aš labai žvengiau čia nešiodama daiktus iš Taitiryja 3.10.4-3.10.6:

”Kas čia, žmoguj, ir kas ten, saulėje, – tai viena.

Kas taip žinodamas palieka šį pasaulį, – aptinka savąjį „aš“, kurį sudaro maistas; aptinka savąjį „aš“, sudaromą kvėpavimo; aptinka savąjį „aš“, kurį sudaro mintys; aptinka savąjį „aš“, sudaromą žinojimo; aptinka savąjį „aš“, sudaromą palaimos. Keliaudamas per šiuos pasaulius, misdamas norimu maistu ir norimą pavidalą įgaudamas, jis dėdi ir dainuoja dainą „Oho! Oho! Oho!”.

Aš maistas, aš maistas, aš maistas.

Aš maisto valgytojas, aš maisto valgytojas, aš maisto valgytojas.

Aš posmų kūrėjas, aš posmų kūrėjas, aš posmų kūrėjas.

Aš esmi šioj darnoj pirmagimis, pirmiau dievų, ant pat nemirtingumo bambos.

Kas duoda man, tas mane laiko, iš tiesų.

Aš maistas, aš maisto valgytoją valgau.

Aš įveikiau visą pasaulį, auksu spindintis – aš tas, kas žino Tai.

Tai upanišada.“

Čia šitą gal kas apsirūkęs rašė? Nes taip iš pradžių lyg ir rimtai čia mes, a paskui – pooochui, skamba kaip didybės manijos apsėsto lunatiko kliedesiai. [Meluoju. Sąmoningai]

Upanišadų neįmanoma aiškinti, nors komentarų yra krūvomis. Biblijos irgi negalima aiškinti, o komentarų irgi yra krūvomis. Interpretacija, sakote? Hmmmmm…… O gal pretenzija apsimesti esančiu arčiau Dievo nei koks nusmurgėlis bemokslis, mažas žmogelis?… Aš tai bijočiau tokių užmojų. Tai tiesiog sau pasiskaitau. Pasiskaitau, pakikenu arba ne. Tie patys seniausi tekstai turi kažkokios magijos. Gal todėl, kad mum ten jau sunku įžvelgti melą. Štai vėlesniuose tekstuose šviečia kaip saulutė, meluoja visi istorikai, poetai ir raštininkai.

Be to, nepažįstu nei vieno nemeluojančio žmogaus. Aš pati ne išimtis, oi kai meluoju, tai net ausys linksta. Kasdien. Ypač sau, kabinu ir kabinu makaronus, like – viskas čia normaliai, žiūrėk, nukrovei knygom pusę kambario, kitą pusę nukrovei dėžutėm ir batais, argi ne šaunu? Nė velnio niekas čia nėra šaunu. Bet jei nemeluočiau, imčiau dvėsti, išskysčiau, drebėčiau kampe susisukus, rūkyčiau vieną po kitos ir skambinėčiau draugams iki ryto, kad tik nereiktų būti su savimi.

O pasirodo, aš turiu dvylika porų batų.

O pasirodo,…

To whom it may concern arba ir vėl (nejaugi?) apie knygas and so

Yra keletas knygų kategorijų. Komiksai durniams ir klasika. Filosofija ir paistalų kratiniai. Dailioji literatūra ir mokslinė.

Arba yra knygos, kuriose aš braukau nereikalingus sakinius. Kai randu tokią, kur nėra ką išbraukti, tai sėdžiu ir linguoju apsikabinus. Ir tada suveikia išvirkščias grafomanijos variantas – ne aš pilu pastabėles į paraštes, o vogiu sakinius ir nupilu viską į kokią savo užrašų knygutę. Užtai ir prikaupiau jų visą lentyną.

O šiandien štai kažkelintą kartą išsitraukiau „Vitaminų pardavėją“ ir linguojam sau su juo abudu temstant. Man ten ne tik „Mirusios karvės kultas“ patiko.

Pacituoti? Aišku, kad pacituosiu, o tai dar nenusipirksit. Taip kalbą valdantys autoriai – retenybė juk.

„Neįveikiamą polinkį beprasmiškai medituoti, matyt, paveldėjau iš savo garbingo prosenelio, vadinto Stulpininku. Linguodamas stulpe nelyginant kokia šarka ir apsuptas mažų paukštelių, kurie ieškodavo trupinėlių žiluose jo kaltūnuose, tasai seilėtas senelis dienų dienas pranašaudavo žmonėms visokias nelaimes, taip stengdamasis jas nubaidyti nuo savęs, atsikratyti savo paties nerimo. Buvo įsitikinęs, kad po mirties nuskris tiesiai į dangų. Deja, senelio šamanystės baigėsi dramatiškai, – garbinga prosenelė, pakurstyta tamsių žmonių, kartą pasiekė jį ilga kartimi, ir senelis nupleveno žemyn galva stačiai žemėn, o išgąsdinti paukšteliai pakilo į dangų.“ [Regimantas Tamošaitis „Vitaminų pardavėjas“]

Arba:

„Anądien sapnuose regėjau žmogų, einantį vandens paviršiumi. Norėjau jam užduoti keletą smulkmeniškų klausimų, kurie, aišku, nieko nebūtų pakeitę, bet tas ėjo ir nuėjo kranto link. Stebėjau jį tolstantį, maniau, pakils į dangų, bet jis ėmė ir nuskendo. Nuskendo prie pat kranto, tarytum norėdamas iš manęs pasityčioti.“ [„Mano CV“]

Arba:

„Mus mokykloje mokė filosofinių tiesų, kad gyvybė yra baltyminių kūnelių buvimo būdas, kurį sudaro asimiliacijos ir disimiliacijos procesai. Šitų tiesų išmokti nebuvo sunku, juk kasdien visi vien tik tai ir darėme. Asimiliuoji kepeninę dešrą, paskui šiek tiek jos disimiliuoji, o visa, kas lieka, nešiojiesi savyje kaip esminę savo tapatybės dalį. Tapatybe virtusi dešros masė tartum pelėsiais apauga šiokiomis tokiomis mintimis, jausmais, – taip ir gyveni. Visi žmonės padaryti iš mėsos. Ir dešra virto kūnu, ir kūnas gyveno tarp mūsų, niekuo nesiskirdamas nuo dešros. Dešra yra pirminė, kūnas – antrinis, o sąmonė – paskutinės eilės produktas šioje gyvybės grandinėje. O visa kita lieka nesąmonės ir apgaulės sferoje.“ [„Kepeninės dešros gatvė“]

Arba dar geriau, ko ten juokiausi kaip išprotėjus parke:

„O juk turėtų būti kitaip. Tuos žmones reikėjo gražiai palydėti, apkaišyti juos gėlėmis ir užspausti jų šviečiančias akis. Arba įkalti į jas po vinį, kad daugiau čia nebešviestų ir netrikdytų gyvenančiųjų rimties.“ [„Paskutiniųjų dienų šventieji“]

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ni v temu:
Ar daug pažįstate žmonių, kurie suskaičiuoja brūkšnius savo rašliavoje? O tokių, kurie suskaičiuoja brūkšnius, kai pastarieji žymi tik minties šuolį? Mjo… Man ne viskas gerai yra.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
[paskui gal neturėsiu laiko] 😀 😀 Kalėdoms noriu:
– geltonos antytės arba laivelio, kad maudytis vonioje būtų linksmiau.
– Remarko biografijos.
– Parulskio autografo dar vieno, ant „Murmančios sienos“.
– by default man sueina puodeliai, džiovinti lapai su ant jų užrašytais eilėraščiais, žvakutės bei [o ne] užrašų knygelės visokiais pavidalais.

Raštelėjau.
Dabar kepsiu paprikas, jei pavyks užkurti orkaitę. Jei išgirsite sprogimą nuo užupio pusės – tai buvau aš.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
AŠ JUMS GYVENIMĄ SUĖDŽIAU.
around 13.30 VU FSF aud. 201 rytoj vyksta naujiena Lietuvos Filosofinėje padangėje – “in memoria Romanas Plečkaitis“. Kadangi irgi dažniausiai rašau juoda spalva, vilksiu savo didelę šikną kaip didelė. Jei nenusprogsiu su tom savo paprikom.

Paprika corps – explore your mind.mp3 😀

O ir šiaip – kodėl aš čia lakstau ir to laiko neturiu: va. Na ko čia krykštauti kiekvieną rudenį? You tell me.

Žydrasis bolševizmas puola

…čia ne pati pavadinimą sugalvojau, Šliogeris šiandien sakė. Galvojau, kad aš jau varau pakankamai žiauriai, bet, pasirodo, mokytojus aplenkti kartais būna tikrai sunku. Ponas taip sukalė į žemę feministinius kalbos išdergimus („wofe“, „viena iš tėvų“, „merginas“ ir „vaikina“), kad tiesiog nebeturėjau ko pridurti, sugebėjau tik pakikenti. O kikenimas iš graudumo, nes nieko čia juokingo. Kas nors turėtų išspardyti šiknas tokių idėjų autoriams.

Manyje kyla begalinis triukšmas ir įniršis. Mano asmeninę šikną tai spardo Aristotelio Metafizika. Nors nesiskundžiu, šitas subinės maudulys man teikia daugiau vilties, negu visas krikščionybės koncentrato dvelksmas iš Akviniečio raštų.
– – – – – – – – – – –
Mačiau du baltus balandžius! Buvau muziejuje dar. Man patinka ketvirtadieniai. Kadaise eidavau į logikos paskaitas filologyne (Ketvirtadieniais, ryte) ir tai mane ištraukė iš egzistencinio nerimo pelkės, o dabar tiesiog šiaip sau – MAN PATINKA KETVIRTADIENIAI. Tai savaitės diena, kai vakarais nebūna per daug girtuoklių mieste, bet žmonės (tie, normalūs) jau pradeda laukti savaitgalio. O kai buvau tikra (nesumeluota) studentė, tai mes paprastai įvardindavom šventes  – tiesiog „pirmadienis“ arba „trečiadienis“.
– – – – – – – – – –
Dvi pavogtos mintys pamąstymui:
1) Ne aš kalbu, PER MANE kalba.
2) Mūsų supuvusios Vakarų numirėlių civilizacijos centre sėdi tironas kvailys ir kekšė. (Lyginti su Justinianu ir Teodora)
– – – – – – – – – –
Galiausiai – aš kalbą myliu, o ne garbinu. Knygoje nesėdi Dievas. Jis greičiausiai sėdi bare ir liūdnai žiūri į kavos puodelį arba pro langą, visai kaip aš. Lyg laukčiau ko nors, kas neateina ir (turbūt) neateis. O naktimis šalta. Ne dėl rudens, greičiau todėl, kad mano prioritetai sudėlioti taip, jog aš niekada netiksiu prie jūsų gyvenimų. Greičiausiai liksiu ir visada būsiu tokia mažvaike („gaikele“?), kuri juokiasi ne vietoje, nesilanksto „garbingiesiems“ ir neišnaudoja TŲ NUOSTABIŲ KARJEROS GALIMYBIŲ. Nes jos visai nėra NUOSTABIOS. Bent jau ne tokios nuostabios, kaip… <…> Šypt.
Bet galbūt kokioje lūšnelėje ar krūme, Prancūzijoje arba prie Amazonės, gyvena kas nors, panašus į mane. Tai baisu, būtent dėl to „galbūt“.

Ian Brown – F.E.A.R.mp3
– – – – – – – – – –
Šiandienos išvada: aš pasiduodu auklėjimui, kai jis protingas.
– – – – – – – – – –
[Žemiškiau apie vietinius]

O jūs esate matę alkaną žmogų? Na tikrai alkaną? …jei ne, tai todėl, kad neįsižiūrite į valkatų veidus. Aš pvz., galiu atskirti, kuriam tikrai išmaldos reikia, o kuris taip uždarbiauja ar velniažin ką daro.

Tai va. Persivalgiau sausainių, bloga, išėjau pasivaikščioti.

P.S. Kaip majonezas gali būti 15% riebumo??? Ant etiketės reiktų paminėti, jog tai „majonezo skonio darinys anoreksikėms“.

Pirmadienio kronika pagal Matą

Aš šiandien sėdėjau ant bortelio po official darbo pokalbio tokia labai dalykiška, suglaudusi kojas, ir dailiai ĖDŽIAU sumuštinį. Ir man buvo visai nusipjaut, kad lijo ir niūrioji vilniečių minia į mane spoksojo kaip į KAŽKĄ. What? I ain’t got no life. Be to, tai nuobodu, ofisinė tvarka mane žudo.

O pardavėjos užupio ikeke (jau vakare) labai juokėsi, ir paskui išvadino mano bandelę kriauše, nors ji iš tiesų taip ir vadinasi. Tai nežinau kodėl tiksliai jos juokėsi, bet aš irgi pasijuokiau, ir nuėjau namo tada.

Dar šiand du kartus netyčia (o gal specialiai?) trenkiau rankine į lietvamzdžius. O ko jie stovi ne vietoj? Plius, šuo bebėgdamas atsitrenkė man į koją.

Negana to, mano virtuvė yra pilna grietinėlės. Bet čia tik dėl Antarktidos. Dėl Antarktidos ir spalvotų poliarinių lokių sniege.
 
…Ryte viską pramiegojau. Bet kartais rytais jau būnu viską pramiegojusi. Pavyzdžiui, kažkur dingo pirmadienis, ir kronika nusikėlė diena į praeitį, bet tai niekam neįdomu. Kuo čia dėtas Matas? Ai, neišprusėliai…

Berods mano šizofreniją pakeitė dauno sindromas. Sėdžiu sau išsiviepus, žaliuoju, ir nežinau, ką tiksliai norėjau pasakyti šituo įrašu.

P.S. Žaviuosi ta Facebook’o kartais išmetama lentele “oi, kažkas nutiko blogai.“ 😀 😀

Naktinė dainelė

Gaila, žodžius visus tai pamiršau, o ir įkelt neįkelsi, prieštvaninių lietuviškų melodijų youtūbėj nėėėėra…

“Ir nuo tos valandos
Nemačiau daugiau jos
Kur ji netikėtai pradingo?
Kartą girtas buvau
Gatvėj ją sutikau
Ar tai sapnas buvo ar tikrovė?

Juodi rūbai suknios
Akys – tikras dangus
Ji vienuolė, o aš chuliganas.“

[the part to say “uuuuuuups“] 🙂 turbūt juokauti negalima juoktis.

Apie tas skruzdes ir rūmus

Koranas. Na taip. Gavau klausimą, tai..

Norėjau pasakyti, kad mes čia turime tą bėdą dėl vaikščiojimo vandeniu ir vandens virtimo į vyną [ir so], o Korane biški skruzdės kalba.

O dvylika brolių juodvarniais lakstė.

Ir dar sykį išvada – VAIKŲ DARŽELIS!!

Na tai kas.

– – – – – – – – – –

Valdovų rūmai. Staigiai atsiimu savo bumbėjimą jų atžvilgiu – archeologas ten man smulkiai viską papasakojo, tai įsikirtau kame reikalas.

O didžiausias stabdis mūsų Kremliaus atstatymui yra viešieji pirkimai. Nes tai visai ne kainos klausimas, helou, tipo: „Aš esu, karočia, stalius iš Balbieriškio, turiu firmelę, tai galiu pagamint jums 16 a. durų analogą pigiau, negu specialistas iš Vokietijos.“ – iš to mes gauname:

a)      niekam tikusį produktą
b)      daug nervų
c)      pinigus į balą

O visi spaudoje rašyti kliedesiai yra netiesa.

Mmmmm. Ten labai gražu.

Galėčiau rūkyti balkone visą likusį gyvenimą.

Bet darbas pats nesidirba.

Makaronai patys neišsiverda.

Laiškai nepasirašo.

Niekas neateina, niekas neišeina…

Apie Maitrėjas

“Kas mylėdamas save tapatina su pasauliu, tam galima patikėti pasaulį.“ – čia taip sakė Dalai Lama. Kažkur jau minėjau, Nerūkyk turbūt.

Aš myliu pasaulį labiau nei save. Todėl ir esu linkusi į savikritiką ir savigriovą.
Genialu. Paparasta. Genialu tai, kas paprasta. Geriausi išradimai yra patys paprasčiausi.

Kaip krepšinis.
Kaip lipnūs lapukai.
Kaip ratas.
Arba popierius.
Arba arbata. Įsivaizduojate, jeigu niekas nebūtų išradęs arbatos…
[pauzė]
————————-
O niekas nė nepagalvojo, kad. Ji bus dar ir moteris.

P.S. Bet jau iš Vakarų išspausiu aliejų. Jei jau nenusisekė kur nors geriau, paimsiu Nobelį, kokį melejoną, ir dėsiu į Karibus. Arba ne. Neti-Neti irgi yra principėlis, kurio jūs nemokat taikyti. Mirkt.