Jokių rezoliucijų

Kai apsiaunu aukštakulniais, garbės žodis, aš taip gražiai strakteliu šokdama ant bordiūro, kad būtų galima nufilmuot ir rodyti kaip vieną geresnių akimirkų iš daugybės mano autistiškų dienų šitam city de Dios, kai iš tiesų būnu išėjusi ir nesukalbama. Kai netildau gaudžiančios tuštumos ir netikiu žmonėmis, ypač tais, kuriuos apsimetu pažįstanti, apie kuriuos galvoju vidurnakčiais, paryčiais, kuriems bučiuoju pečius, o jie paskui TAIS neįskaitomais žvilgsniais glosto man odą, kai rūkome – ir vis tiek aš jais netikiu. (Strakt.)

Tu esi matrica. Tu per daug laiku, tu sugalvotas.

Bet kaip ilgu-ilgu, lyg išplaukus į jūrą…. noriu pasakyti (ką aš noriu pasakyti?) – Tos naktys… Štai naktimis mano moterys man siūlo shot‘us (dažniausiai apie dvyliktą) arba „ateik, aš tau parodysiu Ranunculus“ (pusę keturių), ir niekada niekada per daug nenusiseilėja. PRIEŠINGAI nei kitos lyties individai, kurie, matyt, bus išsivystę iš kitų beždžionių. Tai vertinu išimtis. Tik kad jos ilgesį sukelia. Lyg išplaukus į jūrą, šaltą sausį. (O gal už tą ilgesį ir vertinu.)

Beje, žiemos aš nekenčiu. Sapnuoju žalius laukus, pabudus nežiūriu pro langus, nes labai pykstu. Nes šalta. Iš to paties pykčio perku vis naujus šalikus, vis vienodus batus ir kitą nė velnio nešildantį šlamštą, laukiu, kol spinta pasprings, burbu panosėj, keliu juoką kolegoms, niekaip nepasisotinu kava, rūkau stipriai stipriai suspausdama vokus visoms naujienoms ir darausi panaši į labai pasenusį vyną ir labai supelijusį sūrį. (Rytoj mano gimtadienis.)

Senelis sakė, kad atrodau kaip septintokė.

O toks keistas dėdė jau antrą vakarą man lipant iš mašinos deda ant savo dviračio stabdžių ir siūlosi pavežt. Štai tau ir „laiką suderinti“. Nejaučiu aš jokio laiko. (Labanakt.)

Kaimynystė

Ahaha, prikolas: paskambino į duris, atidarau – trys vyrukai ketvirtą (~60m.) laiko už pečių, sako “a ne tavo?“
Pirmiausia, žinoma, mes pažvengėm kokias penkias minutes, nu ne, sakau, kažkaip nelabai. “Bet visai neblogas, ane, gal paimsi?“ 😀 😀 Tada dar aptarėm jo privalumus, ir vyrai išėjo ieškoti namų.

Žodžiu, kaimynas girtas pasiklydo truputį. Kažkur prie namo atrastas buvo, laiptinę ir aukštą atsimena, o buto nelabai. Haha, na būna taip pas mus. Todėl ir gyventi čia labai gera. *Gilusis atsidūsėjimas*

God damn aliens

I am here to represent you the final information about being included into 2,9% of living dead type homo sapiens.
And what brings me to my knees time after time?
Ir ko tu tas kasas nusikirpai, mylimoji?
Ir kur tu būni, kai tavęs čia nėra?
Ir kur tu be tų šiukšliamaišių dabar kraustaisi, a?

Nežinau [..nesakysiu], nors turiu juodu ant balto užrašytų pasakų apie tai, kaip baltieji ima ir užpuola iš savigynos. Popieriukai baisiau yra už vaistus akvariume, kur gyveno mano Mikė gaidelis.

Žydrasis bolševizmas puola

…čia ne pati pavadinimą sugalvojau, Šliogeris šiandien sakė. Galvojau, kad aš jau varau pakankamai žiauriai, bet, pasirodo, mokytojus aplenkti kartais būna tikrai sunku. Ponas taip sukalė į žemę feministinius kalbos išdergimus („wofe“, „viena iš tėvų“, „merginas“ ir „vaikina“), kad tiesiog nebeturėjau ko pridurti, sugebėjau tik pakikenti. O kikenimas iš graudumo, nes nieko čia juokingo. Kas nors turėtų išspardyti šiknas tokių idėjų autoriams.

Manyje kyla begalinis triukšmas ir įniršis. Mano asmeninę šikną tai spardo Aristotelio Metafizika. Nors nesiskundžiu, šitas subinės maudulys man teikia daugiau vilties, negu visas krikščionybės koncentrato dvelksmas iš Akviniečio raštų.
– – – – – – – – – – –
Mačiau du baltus balandžius! Buvau muziejuje dar. Man patinka ketvirtadieniai. Kadaise eidavau į logikos paskaitas filologyne (Ketvirtadieniais, ryte) ir tai mane ištraukė iš egzistencinio nerimo pelkės, o dabar tiesiog šiaip sau – MAN PATINKA KETVIRTADIENIAI. Tai savaitės diena, kai vakarais nebūna per daug girtuoklių mieste, bet žmonės (tie, normalūs) jau pradeda laukti savaitgalio. O kai buvau tikra (nesumeluota) studentė, tai mes paprastai įvardindavom šventes  – tiesiog „pirmadienis“ arba „trečiadienis“.
– – – – – – – – – –
Dvi pavogtos mintys pamąstymui:
1) Ne aš kalbu, PER MANE kalba.
2) Mūsų supuvusios Vakarų numirėlių civilizacijos centre sėdi tironas kvailys ir kekšė. (Lyginti su Justinianu ir Teodora)
– – – – – – – – – –
Galiausiai – aš kalbą myliu, o ne garbinu. Knygoje nesėdi Dievas. Jis greičiausiai sėdi bare ir liūdnai žiūri į kavos puodelį arba pro langą, visai kaip aš. Lyg laukčiau ko nors, kas neateina ir (turbūt) neateis. O naktimis šalta. Ne dėl rudens, greičiau todėl, kad mano prioritetai sudėlioti taip, jog aš niekada netiksiu prie jūsų gyvenimų. Greičiausiai liksiu ir visada būsiu tokia mažvaike („gaikele“?), kuri juokiasi ne vietoje, nesilanksto „garbingiesiems“ ir neišnaudoja TŲ NUOSTABIŲ KARJEROS GALIMYBIŲ. Nes jos visai nėra NUOSTABIOS. Bent jau ne tokios nuostabios, kaip… <…> Šypt.
Bet galbūt kokioje lūšnelėje ar krūme, Prancūzijoje arba prie Amazonės, gyvena kas nors, panašus į mane. Tai baisu, būtent dėl to „galbūt“.

Ian Brown – F.E.A.R.mp3
– – – – – – – – – –
Šiandienos išvada: aš pasiduodu auklėjimui, kai jis protingas.
– – – – – – – – – –
[Žemiškiau apie vietinius]

O jūs esate matę alkaną žmogų? Na tikrai alkaną? …jei ne, tai todėl, kad neįsižiūrite į valkatų veidus. Aš pvz., galiu atskirti, kuriam tikrai išmaldos reikia, o kuris taip uždarbiauja ar velniažin ką daro.

Tai va. Persivalgiau sausainių, bloga, išėjau pasivaikščioti.

P.S. Kaip majonezas gali būti 15% riebumo??? Ant etiketės reiktų paminėti, jog tai „majonezo skonio darinys anoreksikėms“.

Apie.

Ai, apie normalesnius pokalbius. Su manim keistai vienas vyrukas užupy sveikinasi. Pasako labas, ir tada „kas pas tave?“, ir man užtenka linktelėti. Ir taip visą laiką. O kas ten pas mane? Ką aš žinau, yra gal kažkas.
O šiandien vienas pilietis man sakė „jūs turbūt Moira arba Meilė“ ir teatrališkai nusilenkė, ir aš labai pasimečiau. Bet kažkaip linksma.
– – – – – – – – – –
Jei kas turite minčių, kur iškišt nereikalingus daiktus, tai sakykit. Nes tokių atsirado man čia tvarkantis labai daug. Vaje, nė negalvojau, kad turiu tiek šlamšto.

Apie tas skruzdes ir rūmus

Koranas. Na taip. Gavau klausimą, tai..

Norėjau pasakyti, kad mes čia turime tą bėdą dėl vaikščiojimo vandeniu ir vandens virtimo į vyną [ir so], o Korane biški skruzdės kalba.

O dvylika brolių juodvarniais lakstė.

Ir dar sykį išvada – VAIKŲ DARŽELIS!!

Na tai kas.

– – – – – – – – – –

Valdovų rūmai. Staigiai atsiimu savo bumbėjimą jų atžvilgiu – archeologas ten man smulkiai viską papasakojo, tai įsikirtau kame reikalas.

O didžiausias stabdis mūsų Kremliaus atstatymui yra viešieji pirkimai. Nes tai visai ne kainos klausimas, helou, tipo: „Aš esu, karočia, stalius iš Balbieriškio, turiu firmelę, tai galiu pagamint jums 16 a. durų analogą pigiau, negu specialistas iš Vokietijos.“ – iš to mes gauname:

a)      niekam tikusį produktą
b)      daug nervų
c)      pinigus į balą

O visi spaudoje rašyti kliedesiai yra netiesa.

Mmmmm. Ten labai gražu.

Galėčiau rūkyti balkone visą likusį gyvenimą.

Bet darbas pats nesidirba.

Makaronai patys neišsiverda.

Laiškai nepasirašo.

Niekas neateina, niekas neišeina…

Furšetukai vakaruškos

 [iš tel. pokalbio]

–          Tai tu man paskambinai tik tam, kad pakviestum į kažkokią vakarušką?
–          Čia ne šiaip vakaruška, čia…

[…toliau ilgas nuobodus aiškinimas, koks important yra mano dalyvavimas prašmatniose išgertuvėse]

Taip esi priverstas įsisprausti į baltus marškinius ir kaklaraištį arba apsiauti ką nors nepatogaus, susiraityti tortuką ant galvos… [gerai, kad bent plaukus nusišniojau…] Dar reikia vaikščioti lėtai, kalbėti protingai, juokauti nejuokingai [„chochocho“ kukliai prisidengiant delnu burną], nešiotis kokią lėkštutę su pritvirtintu laikikliu taurei… (seriously, wtf?)

………………….

O į furšetuką nueisiu gal, o gal ir ne. Jei nesugalvosiu, ką apsirengt ir kokį pokštą pižonams iškrėsti, tai neisiu. Be to, mano draugė šiand oficialiai išsiskyrė, ir kvietė patūsavot ta proga @ Artistai. Be to, ten šiand karaokė ir dar ten kažkas gero. Be to, aš esu tingi ir tvarkytis kol kas tingiu, tai gal naktį reiks.