Nėra jokios karalystės

Jachtos virvės išplėšia man sruogą plaukų. Iš visų, esančių ne krante, artimiausia jaučiuosi saulei, jos šviesoje akys visad mėlynos mėlynos, lyg ką tik pamilus. Vėjas košia kiaurai, tekina ašaras – venduojaaaam, užrinka, pasaulis (vėl) pasvyra

– – – –
Tai jo veido išraiškas atkartoju jau keletą metų – apkabinus iš nugaros atrodo, lyg kvėpuočiau sau į nugarą. Pasistiebti vis dar reikia bučiuojant. Bučiuodama pamenu delnus, priglaustus prie stiklų, lijo, ir pamenu save jau išėjusią, kai naktimis neįmanomai užguldavo krūtinę, beveik kaip dabar.

jau niekas daugiau taip tavęs nemylės

O petį šįkart (netyčia) apverkiu ne tam, ir į klausimą “kas“ ničnieko rišlaus negaliu išlementi. Tiesiog bijau, supranti, iki kaulų smegenų bijau, ir ta baimė krato kūną nelyginant karščiuojant – nešalta man, supistai nešalta nė trupučio..

..ir miegu įsikomponavus į tavo megztinį, kai iš tiesų šalta.

ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar myli mane
(*rankos, prispaustos prie lovos*)

Nežinau, nes niekas manęs negali surasti
Negali sužeisti

[meluoju, -vėl- venduojaaam]

Juk turėjau pajusti, kad peržengiau plonytę moralinę ribą – iš vieno pasiskolinau atsuktuvą, paskui spoksojau į jį kito rankose, virtuvėj buvo pamerktos baltos lelijos. Kaip jūs visi mane sugadinote, kaip sugadinote… – kas per nesąmonė, užmerkiu akis didindama  greitį (visu garsu:)

Ir kažkas įkyriai neleidžia užsimušt. Veidrodėly jau įžiūriu dar tik būsimus savo bruožus – oi velnias, man tinka ties viršugalviu susegti plaukai ir tavo dilbis, neatsargiai apsivijęs kaklą. Šiaurės pašvaistė. Vėl užsimerkiu, spusteliu pedalą.

– – – –

“Einu kur nors nachui“, sakė Parulskis Andriuškevičiui, kai jie [gal tik tekstais] kartą susitiko Nidoje, bet tas tai tikrai turėjo galvoje arba dangų, arba jūrą, arba moteris, o aš turiu šiek tiek daugiau vietų, kur nueiti, tik nenoriu nei į vieną žinomą, noriu išlipti kur nors, kur nepažadėta, bet panašu, štai netyčia išlipau ten, kur buvo pažadėta labiausiai, ir čia galėtų būti dangus, bet nėra.

Tai mane verčia baisėtis labiau, negu naktinės šlebizavonės-ir-šleivojimai-ir-šūdas-kitas.
Bet v grabu vidali –
Einam vogt obuolių, einam vogt arklių, iškepsiu tau bandelių

Šūdinas buvo ruduo
Gražūs buvo plaukai
Išdžiaustyti vėjyje
[S.P.]

Tu esi vėjas ir vanduo, aš, aš, aš esu žemė. Aš esu bandelės su vogtais obuoliais, esu ta įstrigusi sruoga tarp virvių, ašaros ant kaklo išlinkimo, tendresse, man reikia (dabar) apkabinti ką nors iš nugaros, ir jausti, kad tai ne mano nugara. Reikia laikyt įsikibus kieno nors nykštį per naktį, žemiau tik dangus, šnabždėti, kai negirdėsi (ryte) –

..gali būti, kad diena išauš, bet nėra jokios karalystės. Nėra jokios karalystės. Neištikimieji.

Visai kaip 42

Su melsva blykčiojančia šviesa, lyg kas laisvalaikiu bandytų suvirinti visas prakiurusias tvoras, kad vaikai ant jų mosikuotų kojomis – – –

Kone visą naktį praverkiu |šįkart| ant šventosios palangės, žiūriu į jį miegantį, beveik nieko negalvoju, tik užsispaudžiu burną delnu –
žadėjau įspėti, kad neskriaustum manęs, kad net nepastebėsi, o aš nepasakysiu..
..ir nesuspėjau.
Užsispaudžiu tą burną, kad nepalikčiau šešėlio, kad nepabustum, o tykiai auštant drama queen karūnėlė slysteli į šoną, bet tu juk negirdi, kaip išeinu
ir teisingai elgiuosi, kad išeinu
– – –
Tada kadras, kur atsegu vyrišką laikrodį peiliu sau nuo rankos, įsibėgėjusi tėkšteliu į vėsų vandenį, garuoju nelyginant ugnikalnis su kupeta suveltų molėtų plaukų. (Tąnakt tai sumąsčiau įsimylėti fūristą.)
– – –
Ir pusė manęs palieka mane už borto
Pakeliui link mašinos
Ir nenoriu išlipti parvažiavus, rūkau, groja kažką, groja kažką apie mūsų begalinius virtuvinius pokalbius, mūsų local pub‘us, kūno atvirukus iš vakar, mano žiedą ant kairio bevardžio, dar kažką, dar kažką…

[pauzė]

… o kartą (dabar) man pist ir ištino koja per čiurną. Nei į batuką normaliai įgrūsi, nei ką. Niekinga tai, niekinga. Sėdžiu ant tvoros, mosikuoju subintuota, blykčioja melsva šviesa, galvoje, pro šalį važiuoja traukiniai, kažkas uždega saulę naktį, užsidedu akinius a la aviator, juokiamės, truputį fotkinam, truputį skauda, bet taip gražu, taaaaip gražu…

High five, honey

Paleisčiau sau ką nors į veidą dabar, kėdę arba šiaip kokią šiukšliadėžę – nu AAAAA, debilių debilė, jėzaujėzaumarija, man reiktų prisiauginti nagus ir tada išsikabinti akį kairę, nes ji ne tik truputį trūkčioja, kai reikia braukyti grafomaniškus pezalus. Žvilgčioti į gražius vyrus galima, bet ne tris dienas, ir ne šitaip, fakjū possessed mind. Ir tik jau ne su tuo fantastiniu finalu, kai net neatsimenu, kokių vėjų prikalbėjau ten, nes į galvą kalė ne tik batery-hormonai-brendžiuko derinys. Ir kodėl aš šitam veikėjui prieš nosį visada pasirodau tik geriausiomis pusėmis?..Tiesiog legen-dary, pirmadienį jau net žydiški bajeriai ir tortukas kontoroje nebedžiugino, ir akytės užgeso, ir gėlytės nuvyto, ir taip norisi užvažiuot sau per tą veidą, bent kokį mažutį amerikietišką slap‘ą su ta lietuviška kėde. Šiukšliadėže.

Beje, dar vienas juokingasis faktas about significant me yra tai, kad į pasimatymus dažniausiai atvarau su visu, karočia, kolchozu. Arba kolchozas pasirodo kiek vėliau. Jau septyniolikos už panašius bajerius esu gavusi žymųjį epitetą „devyngalvis slibinas“ (kuris mane džiugina net labiau už jau daug vėliau pelnytus „mis plyta“ ir „mis skiedinys“), bet tada berods su manim bent jau mergos dažniausiai valkiodavosi. Dabar gi atrodo viskas dar keisčiau, lyg čia šiaip „suteneriai palydėjo“. Ūpsy. Klausimas „bet kodėėėl?“ šioje vietoje nėra labai įdomus, tačiau greičiausiai taip yra dėl mano (psichinio nestabilumo? naaaah) emocinio nebrandumo, visiško nenoro įsipainioti į kokius rimtus santykius beigi to „….jei jau išvarei miestan….“ – – – šia gaida mes ir baigsim, nes kažkaip supykino (netgi be potekstės).

* įrašo kalboje daug šūdų, nes visą dieną daugiau nieko dabar ir neveikiu, kaip tik rašau rišliai bei teisingai ir taisau pezalus į ką nors rišlaus bei teisingo. Be to, BBD dabar laikinai galėtų pabūti mano automobilio numeris. Beje, automobilio durelės tai užšalo nachui. O ryte valydamasi dantis ir vėl prisitaškiau į akis dantų pastos. Ne, man ne PMS, čia toks ilgo laikotarpio FML. Kuo čia dėtas arklys, kuris norėjo šikt, ir studijos, tepapasakos koks žmogus, kurio dabar nepykina.

jeigu supranti, apie ką aš

(nemiegoti ilgai)

O tai ko tie vyzdžiai tamsoje išsiskleidžia, kai žiūriu į mašinų žibintų atspindžius ant sienos, ir matau – kąąąą – aš matau –
frezijų kvapą (jis baltas)
jos basas kojas balkone
jo nuogą galvą savo glostomą
aitvarus
sulysusius skruostus
lašelinę baltas sienas gelsvas sienas
apdegusį veidą
let it burn –

————–
„Pelenai į pelenus“; palatos į kambarius,
Kuriuose vis dar smilkstame
Nes tokios krauju suvagotos sutartys
[D.R. „Miestas“]
————–

Taip ir nemiegu.

Ir aš parodysiu tau tą laimingiausią žmogų, papasakosiu tą linksmiausią istoriją, uždengsiu tau akis delnu, švelniai liesiu tavo taurės kraštelį, šleikščiai šypsosiuos, šnabždėsiu kažką ausin, nesvarbaus, pati užsimerkusi – visa tai buvo seniai ir netiesa. Apsimeskim, kad po mano oda nėra nė vienos istorijos – …

…taip perkeliu liepsnelę – nuo ikonos iki mokytojo – nors ne budistė, ką jūs, šiaip nešioju tas malas, pirštams slystant karoliukais mano lūpos juda tik šiaip sau, ir kasryt aš nesilankstau visa-ko atspindžiui savyje – juk kasryt, man keliant kojas iš lovos, velnias murma kažką panašaus į „oh crap, she‘s up“, ir mano naktinė taiki aura susiskleidžia kaip povo uodegėlė.

Be to, dar nebuvo dienos, kai su manim buvo lengva susikalbėti, ir nebuvo dienos, kai ramu. Daužausi į langų stiklus kaip nevykęs kvailas paukštis.

Ir nesidažau, nes tingiu.
Ir neinu į darbą, nes nenoriu.
Ir parkuotis mane mokė Stevie‘is Wonder‘is.

(dabar)
– – – – Tak i ostavim.

raw summary

Night out būtinai reiškia, kad man reikia pamatyti VISUS, ne po vieną, o vieną po kito, būti labai gražiai, daug šviesti ir juoktis, klausytis ir vėl juoktis, ir vėl. Keisti vietas, veidus, kol nebesukoncentruoju dėmesio, kol žmonių pasidaro per daug vienam staliukui, pokalbiai ištįsta į kažkokį vientisą ūžesį ir susilieja su muzika, o nepažįstami vyrai nebesilaiko atokiai.

Ir neliesk manęs, galvoju, nu neliesk, ką, aš juk visada jaučiuosi įsipareigojusi, ir pasprukus drausminančiai spoksau į savo akis tūliko veidrodyje, į akis, smilkinius, akis, blet, galvoju, aš nežiūriu į veidrodžius norėdama pavelti ševeliūrą, aš tik manau, kad nesutampu su savo kūnu, o tos moters veido bruožai keičiasi, lyg ne tik gyventų atskirą gyvenimą, jie – – –

Taip užtrunku per ilgai. O galiausiai man išeina pasileisti nuo grandinės, nebežvilgčioti į telefoną, rūkyti kažkokį šlamštą, nenakvoti namie, negalvoti-negalvoti-negalvoti. Lakstyti žaliosiomis pievomis, rytais sveikintis su bekelniais, ištrūkus į gatvę klausytis galvoje plėšiančio popsinio pabaigos šlamštuko (-pvz-).

– – – Tyliai sumesti viską skalbimo mašinon, nieko nežadinti, valgyti glaistytus meduolius, atsukinėti filmų vietas, kur vyrų dilbiai susiliečia su moterų keliais, ir daugiau. Galvoti apie tai, kaip sunkiai pakeliu priklausomybę nuo kokio žmogaus, ir kaip paradoksaliai aš šituo klausimu highly addictive. Fak, nū. Miegu tarp pareigingų sms‘ų – toks sekmadienis.

O šiandien pabudau akla. Kaskart pažiūrėjus į šviesą verkdavau gražiai kaip MariaChuliaMercedes, kai tik ašaros teka skruostais kaip pupos, be garso, judesio ir idėjos.

Ir nieko. Доживем.
Šiaip tai paskolinau mašiną, man lomkės. Todėl užuot pusaklė (forgodsake) apvažiavus pusę miesto, pasitenkinsiu šitais pezalais. Vis mažiau galva ūžia.

Belaukiant ko

Neseniai it dawned to me, kad grįžusi iš savo Afganistano, pradėjau giliai mėgautis paviršutiniškumu. Kol (tie-anie-patys) grįžusieji iš Afrikos atsargiai leidžia vandenuką iš krano, aš turškiuosi vonioje valandų valandas, pusryčiams ėdu tortą, mažai dirbu, daug rūkau ir pro savo lakuotnagius pirštus švelniai ir bereikšmiškai žvelgiu į tamsiąją ateitį. Ai, dar žinoma (o kaipgi) būtinai veliuosi į nerimtus santykius. Cheers. Darling.
—————————————-
A: Noriu žaisti su tavim slėpynes duoti tau vilkėti savo drabužius sakyt tau kad man patinka tavo batai sėdėti ant slenksčio kol maudaisi duše masažuoti tau kaklą bučiuoti kojas laikyti tavo ranką eit su tavim pietauti ir leisti tau valgyt iš savo lėkštės susitikt su tavim Rudžio bare ir pasakoti kaip praėjo diena spausdinti tavo laiškus nešti tavo pirkinius juoktis iš tavo baimių skolinti tau kompaktus kurių nesiklausai žiūrėti gerus filmus žiūrėti siaubingus filmus <…>
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-

žavėtis tavo rankomis ant savęs žiūrėti į tavo rankas ant savęs žiūrėti pro langą į šlapdribą tavo moteris prieblandą galvoti kuris iš mūsų didesnis niekšas

(pauzė)

Aš buvau baisi kaip karas, jis ir vėl (o ne) buvo supratingas. Rytą man lengviau lįsti iš savigailos buvo su Le Muse skudurėliais ir Givenchy Ange ou Demon, lifto veidrody ėdžiau raudoną Baunty ir tuksenau bato kulnu į taktą Goo Goo Dollsams – tik paskui štai žvengiu kolegai, kaip tingėjau piešti akis, jis paslaugiai tam reikalui man pasiūlo prabangųjį juodą šratinuką, kuriuo kiek vėliau rašau ant lipnaus lapelio, kad „fuck you, I can fly“, ir galvoju apie skrendantį triušiuką.

Na taip, ir per naujaką buvau zuikis. Su ausytėm and so. Bet tai nėra svarbu. Dear 2011, so long sucker.

—————————————-
A: Aš taip pavargau.
C: Trokštu balto ant balto ir juodo, bet mano mintys lekia kaip spalvotame kine, neleidžia man užmigt, traukia šalin šiltą nematomumo antklodę kas kartą, kai ji prisiekia uždusinsianti mano protą tuštuma.
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-

Ir žliumbiu nuo vidurnakčio iki „reikia eiti į darbą“ vien todėl, kad labai gražiai plaukai ataugo. Nes jeigu kas žinotų, ką tai reiškia,…

(tebūnie)

—————————————-
A: Dauguma žmonių
B: Gyvena ir tiek,
A: Atsikelia,
B: Gyvena ir tiek.
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-
Greičiausiai kraustysiuos prie upės. Arba kitur. Nors man patinka tas kambariokui tariamas „labas“ su mintimi „ar mes matėmės naktį virtuvėj? – nepamenu“, mano moterys man patinka labiau. Ką tie mūsų rimtieji butai-karjeros-mašinos, juk vis dar kepam imbierinius sausainius ir mums gaunas – UGADAI VOLODIA – obuolių pyragas. Išmanioji kulinarija, didieji lūkesčiai, gyvatės-tie-vyrai, Givenchy, I can fly, nežinau-ką-daryti-su-savo-gyvenimu.

Daugiau lyg ir nieko nenorėjau papasakoti. Su naujais.

Nes jau laikas

Tai kaip mes taip nusiritome, a? Naktiniai pasivaikščiojimai išvirto į naktinius žaidimus, statinė alaus į „gal brendžiuko?“, o sportbačiai į aukštakulnius, su kuriais klampoju paskui po gruodžio purvą sukdama ant piršto automobilio raktelius (oi tie raktai…) – man moteriškė įvažiavo į užpakalį, draudimas draudimas, apdrauskite vis dėlto mane nuo žioplių ir tų naktinų praeivių, kurie žengteli į gatvę tomis akimirkomis, kai kažkas-ten-užsikalba su vaikais ir nespėja nuspausti reikiamo pedalo. Jis yra per vidurį, ble, tas vidurinysis! Mhm…
– – – –
Oi, kokie mes čia suaugę [ir gilūs]… Už mano kambario durų yra dėžė su šiukšlėm dar nuo kraustymosi! Todėl svečių nesikviečiu! Be to, man vis dar patinka filmai apie gyvūnėlius, o iš po mano drabužių nuolat kyšo kažkokie kiti drabužiai. Nu jo, todėl mano anūkė kadanors sakys – va močiutė tai nemokėjo rengtis, moteris. Ir šiaip buvo šūdmalė. Visą gyvenimą užsiėmė nežinia kuo, beveik visai nevalgė, turėjo kažkokią skylę kaktoje, o kojines skalbdavo su fairy. Valio.
– – – –
Optimizuotojo darbo principas man leidžia dienas pradėti Google Readeriu, o baigti ten, kur vėl bundu paryčiais, galvoju nei šį, nei tą, niurkau veidą pagalvėn. Paskambink man dar kartą, ir aš nebūsiu užsiėmusi.

Mistiškasis pezalas

Kol neatpažindavome savo atvaizdų veidrodžiuose, mes buvome normalūs, mes turbūt sakydavom kažką panašaus į „tai esi tu“, kartodavom ir kartodavom, kad tu esi šita žolė, šitas medis ir šita musė supermenas, tu esi viso to dalis, ir būdavo gerai viskas. Ir melstis tada, poteriauti ten visaip ir atgailauti nereikėjo, nes nebuvome apsišikę iki ausų nuosavoj planetoj, KURI – naujiena – nėra vien mūsų.

Ir užsižiūrėjo žmogus į veidrodį, ir pasijuto viešpatėliu, kuriam nieko nereiškia nudobti, pvz., banginį, ir išsispaust iš jo, blet, kremo veidui (iš ko panteros su liūtais žvengtų susiriesdamos, jei sugebėtų) – štai ir atgailauti dėl ko atsirado. Ane.

Beje, o kodėl mes iš tiesų meldžiamės? Lankstomės ten visaip, kukuojam, giedam, ar dar kažką? Čia kad Dievas apgintų nuo karo, bado ir maro? Nuo korupcijos, blogo kaimyno ir raganos akies? Tai kad berods ne Dievas už šitą šūdą atsakingas, sorry, bet patys.

[Čia priėjo ateiviai:] Žinote, karts nuo karto kuri nors rūšis čia pas jus išpizdėja ir būna išnaikinama. Paklauskit T-Rex‘o ir kitų draugų. Kokių žinių gali man čia jūsų išganingasis mokslas pateikti apie jų sąmonės lygį? None? No shit.

…jei būčiau fantastinio kūrinio veikėja, dabar dar pavaryčiau tragikomišką monologą, ką nors panašaus į:
„Kai sugalvojau čia atplasnoti, tai maniau, jog tekšt-plekšt ir man tiesiog reiks saugoti tik vieną tokį lopą (kuris visai nieko), glostinėti ten visaip jį, puoselėti, ir viskas. Ale ne, kur tau, taigi, pasirodo, mano lopas yra užsiėmęs 24/7, čia daiktai visokie plastmasiniai, valgyti reikia šlamštą, tave gali nušauti gatvėj jei nepatiksi, o vidury spalio būna šalta kaip kokiam supistam Šiaurės Poliuj, jei eini naktį parūkyt iš nevilties. Be to, vietiniams kietakakčiams dar reikia įrodinėti čia viską, nes jei nepaplasnosi ir neparodysi stebuklo, kurį pripažintų dar vienas avinas iš bandos, tai nieko nebus. Nieko čia niekur nebus. (pauzė – – -) Awwwwww, I‘m so screwed, noriu atgal į K-Pax‘ą, mekekeee.“
– – – – – – –
Štai tokios palaimingos mintys mane lankė riedant per Lietuvos kaimus bei kaimelius. Utiuiu, kaip žaviai man nuotaika subjurus šiandien. Prisigerčiau, oi gerčiau gerčiau, kad galėčiau. Tada ji išsikvietė taxi, ir kaip baigėsi istorija, pati istorija dar nežinojo.

Very traditional zyzalas

Knisau knisau knisau šiandien, knysliukas. Nof nof nof.

Kaip vyksta žaidimas šachmatais be lentos? Paprastai. Mintyse turi susidėliojęs situaciją. Figūrų padėtį A. Ir tą padėtį „laikai“ galvoje numatydamas tolesnius ėjimus. Kiek ėjimų į priekį sugebi numatyti priklauso nuo tavo smegeninės pajėgumo. Ir sunkiausia [bent jau man asmeniškai] yra nepasiklysti – nes paklaidžiojus numatomose [„ateities“] situacijose paskui ne taip lengva grįžti atgal prie A, t.y., padėties, kurioje esi dabar.

Bet šachmatų lentoje tai aš susigaudau gana greit ir neskausmingai.

Dabar pakalbėkim ne apie lentą. Pastaruoju metu bet kurioje kasdienėje situacijoje [tiksliau – kaskart, kai susiduriu su kitu homo dalbajobusu] mane ištinka stabas, paranoja, isterija arba panika. Įvairaus intensyvumo laipsnio. Nes, na, neįsivaizduoju, ką veikia jūsų smegenys, bet maniškės tai paišo schemas, kiekvieną sekundę numatydamos visokius galimus veiksmų ir [būsimų] žodžių variantus, ir tokiu greičiu paišo, kad man neretai įskausta galvą nuo perkrovos, ir [analogiškai šachmatams] sunku išlaikyti [grįžti į] „dabar“. Tadaaaaaam! Todėl:
1. Pavarau tokių nesąmonių, kad paskui be šansų išsisukti bei apginti savo, kaip protaujančio padaro, vardą.
2. Kartais kitiems atrodo, kad matau kiaurai sienas, nes „nuskaičiavau“ iš kurios pusės koks žmogus dabar turėtų išlįsti arba išgirdau mašinos variklio garsą anksčiau, nei spėjo aplinkiniai, todėl atsisukau pirmoji, neįprastai mostelėjau ranka, ir t.t. ir pan. Nematau kiaurai sienas.*
3. Jaučiu, kad mano galimybės neišprotėti yra labai menkos.
4. I‘m screwed!

Dar primeskim, kad dėl nemigos aš į šitą raizgalą retkarčiais priveliu haliucinacijų kažkokių. Ir ką mes čia turime tada? Šūdą turime. Šūdų tortuką.
Tai vadinama laime gimti proto bokštu. Negaliu atsidžiaugti. Begalinės galimybės tapti laboratorine žiurke, ir jokių – gettinti normalų life, and it dawns to me, kad mano gyvenimas geruoju nesibaigs.

Šia džiugia gaida ir baigiasi tradicinė tema „ko tu čia zirzi blet vėl“.

Mano prot‘s gavo savaitę atostogų! Pati daviau. Be carefull.

____________________________

*Užtai kartais matau kiaurai žmones. 🙂 [tik todėl, kad viską atsimenu – – – turiu galimybę analizuoti kiekvieną smulkmeną iki “nebeįmanoma“]

Enlighted state or not very

Filmai. Jie sugalvoja istorijas. Neįtikėtinus scenarijus. Tuos, apie bukaprotišką spontaniškumą, susikeitimus visuomeniniais vaidmenimis ir, ir… Sėdau į automobilį, ir šešias dienas važiavau tiesiai. Prisiliuobdavau, miegojau moteliuose. Sutikau merginą. Etc. Ir retai kas išdribęs prie teliko susimąsto, jog tokios istorijos yra tikros. Ir jos nutinka ne [tik] Holivude, USA – jos nutinka už lango. Per tavo pietų petrauką. Kol ari savo ofise siekdamas karjeros. Kol mokaisi dėl diplomo ir [tos pačios] karjeros. Kol tavo gyvenimas nuobodus, kol kuri planus apie ateitį – …ji gali neateiti.

Ir Jėzau Kristau po kilimu, kaip man gaila, jei niekad neiškrėtėte nė vienos kvailystės. Nematėte atsitiktinio susišaudymo bare. Niekad neiškėlėte rankos pakelėj tranzuodami. Nepraleidote naujųjų kažkokioj skylėj, besišildydami prie dujinės viryklės, su „mes akmenys ir ugnis“. Nesuvaidinote geriausių santykių klaidų dešimtuko savo vaikinui. Nestraksėjote basomis miesto centre, neįkalbėjote nusiauti batų kostiumuoto praeivio. Neužkalbinote žinomo choreografo Mindės Maximos daržovių skyriuoje gerokai po vidurnakčio. Jei nesėdėjot areštinėje, nemokat perlipti dviejų metrų tvoros, kepti bulvinių blynų su vakarine suknele, ir (netyčia) daug isteriškai juoktis laidojimo biuro virtuvėje per savo močiutės laidotuves, jūs netikri. Jūs sociumo paštetas. Jokie. 

Ir kaip tu gali nežinoti, ką veiksi vėliau, už penkerių metų? O kaip jūs galite žinoti? Mane nervas suima, kai žinau. Nieko negaliu padaryti.

– – – – – – – – – – – – – –

Ir mane vis dar užpisa visi priešingos lyties atstovai. Nebegaliu. Kas jums darosi? Kas per velnias? Jei aš noriai šnekuosi, tai nėra ženklas, jog noriu daugiau nei elementarus pokalbis. Aikit toliau nuo manęs su kreivom savo intencijom, kad nematyčiau dviejų metrų spinduliu. Pastarąjį kartą susierzinau, kai pirmąsyk ir barmenas pradėjo rodyti kažkokius neaiškius ketinimus, aiškiai išreikštus PER ILGOM RANKOM, kurias kam nors patrumpinti kirvuku reikėtų. Sugadino visą mano kavos gėrimo procesą, o šūdiną dieną sugadinti mano kavos gėrimo procesą yra labai blogas ženklas. Be to, galiu lažintis, kad pats tai kirvuku naudotis nemokėtų gražuolėlis. Subobėję vyrai, kurie nepastato namo savo moterims, kad joms nereiktų jų laukti olose su kuokom! Sakiau ir sakysiu.

Ir jei koks nevykėlis pasisiūlo mane palydėti „truputį“ namo, o aš nerandu, kaip atfutbolinti jį nuo šito genialaus sumanymo, tai nereiškia, jog galima kišti prie manęs nagus, arba prie užupio angelo ilgesingai įsispoksojus kažkur man žemiau kaklo, imti ir vaptelti „tu man kažką primeni…“ – riiiiight, pažiūrėk aukščiau truputį, gal ir prisiminsi. Ar tik ne iš molio Dievas ten Adomą blet nudrėbęs bus? Ne iš kelmo spirtas, iš molio nudrėbtas, prie kelmo suspardytas. Įsilinksminau.

Žodžiu, tiek to, dar bandžiau šįvakar pabaigti pagaliau rašyti vieną daiktą apie designaciją and so, bet mano modus operandi vis varo mane į lauką stebėti katinų bei rūkyti. Lavoi – koptų kalba liūtė. Įsikirsiu aš ir į tuos hieroglifus vieną kartą blin, pamatysite.

Dar mane pramušė ant romantikos, mmm, „Meilė choleros metu.“

“P.S. <…>“ [koks ten tas filmas…] 😀