Nėra jokios karalystės

Jachtos virvės išplėšia man sruogą plaukų. Iš visų, esančių ne krante, artimiausia jaučiuosi saulei, jos šviesoje akys visad mėlynos mėlynos, lyg ką tik pamilus. Vėjas košia kiaurai, tekina ašaras – venduojaaaam, užrinka, pasaulis (vėl) pasvyra

– – – –
Tai jo veido išraiškas atkartoju jau keletą metų – apkabinus iš nugaros atrodo, lyg kvėpuočiau sau į nugarą. Pasistiebti vis dar reikia bučiuojant. Bučiuodama pamenu delnus, priglaustus prie stiklų, lijo, ir pamenu save jau išėjusią, kai naktimis neįmanomai užguldavo krūtinę, beveik kaip dabar.

jau niekas daugiau taip tavęs nemylės

O petį šįkart (netyčia) apverkiu ne tam, ir į klausimą “kas“ ničnieko rišlaus negaliu išlementi. Tiesiog bijau, supranti, iki kaulų smegenų bijau, ir ta baimė krato kūną nelyginant karščiuojant – nešalta man, supistai nešalta nė trupučio..

..ir miegu įsikomponavus į tavo megztinį, kai iš tiesų šalta.

ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar dar nešioji mano kruvinus marškinius
ar myli mane
(*rankos, prispaustos prie lovos*)

Nežinau, nes niekas manęs negali surasti
Negali sužeisti

[meluoju, -vėl- venduojaaam]

Juk turėjau pajusti, kad peržengiau plonytę moralinę ribą – iš vieno pasiskolinau atsuktuvą, paskui spoksojau į jį kito rankose, virtuvėj buvo pamerktos baltos lelijos. Kaip jūs visi mane sugadinote, kaip sugadinote… – kas per nesąmonė, užmerkiu akis didindama  greitį (visu garsu:)

Ir kažkas įkyriai neleidžia užsimušt. Veidrodėly jau įžiūriu dar tik būsimus savo bruožus – oi velnias, man tinka ties viršugalviu susegti plaukai ir tavo dilbis, neatsargiai apsivijęs kaklą. Šiaurės pašvaistė. Vėl užsimerkiu, spusteliu pedalą.

– – – –

“Einu kur nors nachui“, sakė Parulskis Andriuškevičiui, kai jie [gal tik tekstais] kartą susitiko Nidoje, bet tas tai tikrai turėjo galvoje arba dangų, arba jūrą, arba moteris, o aš turiu šiek tiek daugiau vietų, kur nueiti, tik nenoriu nei į vieną žinomą, noriu išlipti kur nors, kur nepažadėta, bet panašu, štai netyčia išlipau ten, kur buvo pažadėta labiausiai, ir čia galėtų būti dangus, bet nėra.

Tai mane verčia baisėtis labiau, negu naktinės šlebizavonės-ir-šleivojimai-ir-šūdas-kitas.
Bet v grabu vidali –
Einam vogt obuolių, einam vogt arklių, iškepsiu tau bandelių

Šūdinas buvo ruduo
Gražūs buvo plaukai
Išdžiaustyti vėjyje
[S.P.]

Tu esi vėjas ir vanduo, aš, aš, aš esu žemė. Aš esu bandelės su vogtais obuoliais, esu ta įstrigusi sruoga tarp virvių, ašaros ant kaklo išlinkimo, tendresse, man reikia (dabar) apkabinti ką nors iš nugaros, ir jausti, kad tai ne mano nugara. Reikia laikyt įsikibus kieno nors nykštį per naktį, žemiau tik dangus, šnabždėti, kai negirdėsi (ryte) –

..gali būti, kad diena išauš, bet nėra jokios karalystės. Nėra jokios karalystės. Neištikimieji.

Nerišli old vasario chant

Jei manyčiau, kad tai įmanoma, būtinai išrašyčiau jausmą apie tai, kaip jau seniai su kuo nors miegojau viename kambaryje ir kalbėjausi iki pat užmiegant. Jausmą tokį kaip prieblanda laukuose ir gretimi žingsniai žmogaus, su kuriuo nuolat prasilenkiame net kartu eidami.

Ir fotkiname tuos laukus, rūkuose, šąlame veidus, šildomės senuosiuse Lexusuose, tylime. Žodžiais neišeina išlaužti emocijų. Miegame skirtinguose kambariuose.
———————————————
[iš pokalbio, (c) V.B.]
Ir dar radau skląstuką virtuvės duryse
Bet jis įtaisytas taip, kad būtų galima kažką užrakinti virtuvėje
Vyrai kadaise mylėjo savo moteris

Hahahah, virtuvėje „ne kavos“ lankiausi praėjusį trečiadienį. O ir šiaip nuobodoka – keliuosi dukart per parą (maždaug pirmą nakties ir septintą ryto), riešų ir klubų kaulai darosi aštresni, žiedai (ir vėl) lengvai pasimeta, kartais užšąla automobilio langų skystis (ir nebeatšyla niekada blet?), neperskambinu nė vienam vyrukui (nes kažkaip… nuobodu?). O daugiau nieko kaip ir nevyksta, tai bent karts nuo karto pabarstau monetų prie kasos, hurray, ir kai „kažkas skuba“ sako pardavėja, aš linkčioju galva meluodama, nes iš tiesų niekur neskubu, važiuoju į darbą. Ten nežinau ką veikiu, bet mano kabineto inventorius yra pavydėtinas, nes mes turime tokį…

Turiu omenyje ne kolegą (kuris irgi yra pavydėtinas), o paslaptingąjį ilgą daiktą jo rankose. (Nejaugi nuskambėjo pošlokai?) Pirminė jo paskirtis buvo per šalčius uždarinėti duris nepakeliant šiknos nuo krėslo. Nes visi tudy-siudy pas mus besivalkiojantys žmonės kažkodėl turi chronišką polinkį palikti duris atviras. Anyway, neįsivaizdavau, kiek džiaugsmo suteikia popierinė tiuninguota kartis ir kiek dalykų galima su ja nuveikti. Graikų didvyrio spektakliai koridoriuje ir tapšnojimas per petį in distance įskaičiuoti.

O šiaip tai knygos. Darbas. Knygos. Mrrr, jų griaučiai, viršeliai, kvapas ir skonis, ir mano „ oh seriously?“ ataskonis mintyse, kai tik susitinku savo šventinį natiurmortą ant stalo…

…bet krūvelės turi tendenciją nykti, mugės – ateiti ir praeiti (doh, turėsime Šopenhauerįįįįįįįįįįį), o aš juk pavasario laukiu. Pavasario.

O dar galvoje yra, pavyzdžiui, chaosas.
Ir vyrai su naktiniais marškiniais. Chichi.

raw summary

Night out būtinai reiškia, kad man reikia pamatyti VISUS, ne po vieną, o vieną po kito, būti labai gražiai, daug šviesti ir juoktis, klausytis ir vėl juoktis, ir vėl. Keisti vietas, veidus, kol nebesukoncentruoju dėmesio, kol žmonių pasidaro per daug vienam staliukui, pokalbiai ištįsta į kažkokį vientisą ūžesį ir susilieja su muzika, o nepažįstami vyrai nebesilaiko atokiai.

Ir neliesk manęs, galvoju, nu neliesk, ką, aš juk visada jaučiuosi įsipareigojusi, ir pasprukus drausminančiai spoksau į savo akis tūliko veidrodyje, į akis, smilkinius, akis, blet, galvoju, aš nežiūriu į veidrodžius norėdama pavelti ševeliūrą, aš tik manau, kad nesutampu su savo kūnu, o tos moters veido bruožai keičiasi, lyg ne tik gyventų atskirą gyvenimą, jie – – –

Taip užtrunku per ilgai. O galiausiai man išeina pasileisti nuo grandinės, nebežvilgčioti į telefoną, rūkyti kažkokį šlamštą, nenakvoti namie, negalvoti-negalvoti-negalvoti. Lakstyti žaliosiomis pievomis, rytais sveikintis su bekelniais, ištrūkus į gatvę klausytis galvoje plėšiančio popsinio pabaigos šlamštuko (-pvz-).

– – – Tyliai sumesti viską skalbimo mašinon, nieko nežadinti, valgyti glaistytus meduolius, atsukinėti filmų vietas, kur vyrų dilbiai susiliečia su moterų keliais, ir daugiau. Galvoti apie tai, kaip sunkiai pakeliu priklausomybę nuo kokio žmogaus, ir kaip paradoksaliai aš šituo klausimu highly addictive. Fak, nū. Miegu tarp pareigingų sms‘ų – toks sekmadienis.

O šiandien pabudau akla. Kaskart pažiūrėjus į šviesą verkdavau gražiai kaip MariaChuliaMercedes, kai tik ašaros teka skruostais kaip pupos, be garso, judesio ir idėjos.

Ir nieko. Доживем.
Šiaip tai paskolinau mašiną, man lomkės. Todėl užuot pusaklė (forgodsake) apvažiavus pusę miesto, pasitenkinsiu šitais pezalais. Vis mažiau galva ūžia.

Atsakyti / POCO (nusivylęs): „Šūdas!“

Nesuvirškintos patirtys užkonservuoja emocijas. Tik sapnuoju daug. Kartais iššaudo saugikliai ir sapnuoju Tavo balsą telefono ragelyje, vėl nesusišnekam, paskui vaikštau susivėlusi ir šypsaus mažiau, vėluoju į darbą, lifte yra veidrodis. Akys būna liūdnos, nudažytos pilkai.

Prie raktų krūvos prisirišau dar penkis, ilgam ofiso koridoriuj tarškinu į taktą ausinėse. Kai rūkau savo aukšto balkone, man vis siaubingai norisi parašyti apie žmogų, kuris santykinai nemažą savo gyvenimo dalį praleidžia spoksodamas į kito žmogaus langus už keleto kilometrų.

Haha. Right. Nors Tie tai į Tavo kiemą, bet tai nėra svarbu. Po-e-zi-ja.

Nowhere to be seen. Colin‘as per liūdnas rytams. Nebeatpažįstu šito miesto, ir mašinos per garsiai burzgia, ir viskas pagal grafiką. Visi vakarai būna pažadėti, nagai tobulai nulakuoti. O moteris, renkanti mirusias muses nuo palangės, glostanti nudžiūvusius augalus – būna-niekad-arti. Nors kartais nuvažiuoju (be teisių, sau) pasivaikščiot laukais, ir saulė glosto man tuos plaukus, kurių niekados, ir man labailabai trūksta varganų, negražių ir liūdnų žmonių. Tų tikriausių. Suspaudžia taip giliai, ir verkiu šviesai – Paprastumo arba Tavęs, Paprastumo arba. Kad būtum laimingas.

Iš tiesų tai noriu bent mėlynų durų ir didelio aklo šuns. Dar – kad atlėgtų. Kad nespaustų galvos-skrandžio-krūtinės nuo nepasakytų*. Kad ne ruduo. O kol kas –

Most of the time it’s well understood
Most of the time I wouldn’t change it if I could

Most of the time, Bob.

______________________________________

* nes (vis dar) bijau Ta-vęs. Watch out, I came back.

Toliau be manęs

Keletas degalinių, fūros ir truputį krepšinio Lenkijoj, GPS-GPS-GPS, belgai, skruostai, pakšt-pakšt. Koplyčios prie virtuvių su sodais. O vienoje namo pusėje nėra karšto vandens, kitoje baigėsi, arba antrame aukšte nėra karšto vandens, o pirmame man besimaudant už dušo durų skutasi kažinkoks prancūzas, ir niūniuoja. Tiesą sakant, abu niūniuojam.

Apie dešimt minučių šveičiu kojas, nes aš kiaurą parą basom, laukais arba parduotuvėmis, miestelių aikštėmis, vienuolynais – dainuoju, rūkau sau. Atveriu langines, užsiverčiu kažin kokį butelį, ak-rytoj-šeštą-keltis. Paskui mus atpažins iš mūsų darbų – kasame griovį, šlifuojam lentas, asiliukai ganosi, žmonės meldžiasi, dar-kažką-ten. Vaikausi vaiką aplink arklides. Na ir kas tau čia versis per galvą vėjyje tokią gražią dieną… Koks skirtumas, kurioje šalyje.

Tik dienos-nakties linijoj maudžia „kažkur giliai“ arba rankas atsigulant, ir jau tik trumpam pagalvoju apie savo vyrų akis, nes paskui taip gaudžia viduje, gaudžia, gaudžia – ir kam tu mane tokią pasišaukei sau, Vieš…
O tie tikri pašauktieji, jie kalba apie švelnumą, glūdintį kiekviename, ir paskui aristokratiškai apsisioja gyvatvorę – nors šalia tūlikas. Be to, aš žinau, kad jei būtų užrakintos durys, jie įliptų per langą.

O mama sakė, kad geriu per daug vyno ir nuotraukose atrodau liūdna.
Aš tai manau, kad toje metaforoje, iš kurios gimė mano meilė, yra kažkas nepaprastai gąsdinančio (visai kaip toje knygoje auksiniais puslapių krašteliais). Dar manau, kad prieš pat mirtį man paaiškės, jog visą gyvenimą paišiau ne pasaulio žemėlapį galvoje, o tik savo pačios veidą. Todėl nuotraukose atrodau liūdna ir geriu per daug vyno.

Taip (maždaug) ir paleidžiu save iš metų karantino. Su apsikabinimais, laiminimais, vynu ir ašaromis temstant, su dėžėmis prie lovos, lagaminais po ja, ir „gal ne nuovargis, ne nuovargis Jį prilenkė…“, čežančiais puslapiais, tos knygos auksiniais krašteliais. Ir jei kas dabar fotografuotų, turbūt sakytų – kažinkokia liūdna tu čia, nagi, sakyk „kazyyyys“, ką tos metaforos. Taip.

Pasigimdyk šešis dievus
Visi aplinkui asilai
Ir būk didžioji Bogorodica
Pamiršk kokia buvai

O jau paskui visa kita, paskui apsiausiu batus, vaikščiosiu šaligatviu, rytais visad nusipiešiu akis pilkai, ir 8-17 neturėsiu laiko, ir-ir-ir… Ir traukau pečiais, man išeinant tiesiog žydėjo topinambai. Žydėjo topinambai.

Taip ir sėdėjom metus, o gal tris

Nieko nenutiko, bet po velnių, juk man patinka kepti pyragus, skaityti knygas ir vėlyvomis popietėmis tingiai atsukti veidą saulei. Vakarais keliauti į kaimo parduotuvę. Ledinukų, cigarečių, paplepėti. Kartais grįžtu su sunkia rankine, pilna lengvo alkoholio. Ak, tas bendruomeninis gyvenimas – nesiskutę vyrai, ikonos, lengvas alkoholis.

Dar kartais laužas svilina mano švytinčias blauzdas, vėjyje gyvena Dievas, dainos susilieja į vaizdus, ir timpanai. Arba laikrodžiai byloja kažin-ką apie „jau po dviejų“, dangus drumsčiasi šviesa, akys apsiblausia, ir suradusi lovą nebeatpažįstu savo kambario sienų.
– – – – – – – – – –
Visi mano santykiai vis dar neturi kontūrų, jie nesukeliami į kategorijas, pilni tylos. Myliu žmones, kurie intuityviai tai pagauna kaip neišvengiamybę, ir nesipriešina. Nes tik šitaip viskas lieka tikra. Nes tas-toks nežymus rankos virpėjimas priartėjus yra svarbiau už beprasmius pokalbius apie tai, kas buvo ir bus. Išmokstu iš naujo branginti sekundes, kai susiliečiama tik delnais, tik perduodant žiebtuvėlius. Kitaip manęs ir nepaliesi, tuoj pradedu šnypšti arba bėgti, einu darytis kavos, rūkyti, man prisireikia kikenti ir mano iškirptė staiga pasidaro ryškiai per gili žvilgsniui, nors dar prieš tai kyšantis liemenėlės kraštelis reiškė tik foną nereikšmingam pokalbiui su reikšmingomis paraštėmis.

Ir nesvarbu, kad verkiu jau iš paties liūdesio, nes tikrai žinau, kad tai liūdesys – ne pyktis, pasimetimas, ilgesys, nuoskauda, neteisybės jausmas, dar kažkas. Tik liūdesys, toks geliantis krūtinę. Labai gerai.

Be to, pažįstu žmogų, kuris yra sulaužęs lovą su moliūgu.

Pauzė.
…Toliau? Toliau mes einam vogti arklių. Kai nustoja lyti. Kai surūkom po paskutinę ir išsidaliname antklodes su puodeliais per pusę. Kai išsivėdina salsvas alkoholio ir kokoso kvapas iš kambario, kai jau būname apsimetę, kad lagaminas ant mano spintos dar tuščias. Tada mes einame vogti arklių.

location location

– Sakyk “A“.
– Ne, va ble tyyy.
– Sakyk “A“.
– Neee, makcha.
(%^&*u)
O jis šypsosi angelėlio veidu, kai atneša man batus iš koridoriaus. Toks geras geras, žmogus. Ir jo akivaizdoj neįmanoma apsimesti kuo nors kitu. Apskritai neįmanoma apsimesti.
– – – – – – – –
Mokausi. Vairuoti („negalima važiuoti į stovinčias mašinas!”). Mokausi nudaužti pėstįjį, einantį per perėją, su automobilio durelių „kampuku“. Mokausi nuraminti verkiantį vaiką (arba du, vienodus). Nuraminti panikuojantį paranoiką. Ganyti, kur kas vaikšto. Sekti valandas. Lydėti. Kalbėti su tais, kurie dar ir kitoj rizikos grupėj.
Tai čia pasiaukojimas, sako. Nu kažkaip ne. Tai čia pašaukimas. Kas kas? Tai be pašaukimo niekas čia neateitų.
…o gal tu irgi pasiieškok vaistų, vyreli. Block.
– – – – – – – –
Tai katalikai, katalikai čia yra baisiau už mano lietaus žmones. Ne, aš kartais kartu su padre žiopčioju pamokslų žodžius, žiūriu į angeliukus, šypsausi sau, viskas normaliai. Bet va čia ir yra mano ribos. O tie Jėzumi persmelkti argumentai, tos moterys nertomis kepuraitėmis, kažkokis nesveikas jaunimėlis and shit – nu iki šiol nesuprantu, nejaugi jie rimtai? Kai pagalvoji… Man šiurpas per nugarą nueina, nieko negaliu padaryti.
– – – – – – – – –
Va. Tikrai štai čia aš (apsičiupinėjau), sėdžiu vakarais ant suoliuko, kaip tie kaimo senukai iš senų nuotraukų, ir rūkau sau. Būtent čia mane valgo devintasis uodų legionas. Turiu laiko pagalvoti, jog yra ten, yra aukštakulniai po mano lova. Turiu laiko nešiotis plaštakes ant krūtinės. Arba jaustis tokia pavargusi kaip nuo tų laikų, kurių niekas neatsimena, dar niekada nebuvau pavargusi.
– – – – – – – –

Dar seku, kaip oda įgauna mulatišką atspalvį. Nebe šiaip įdega, o juodėja. Nigaaaa, per daug stebiu save langų atspindžiuose. Dar galvoju – asociacija, statybos, projektai,… apie tave.
– – – – – – – –
– Sakyk “A”.
– A.
Ir jis kalbės. Gal po dviejų metų net sudėlios sakinį. Gal- tik kokį vardą.
– – – – – – – –
This world is exceptionaly badly organized. Ponas M. (kitas maniškis): „reikia eiti pas psichologą ir tartis, kad aš esu liurbis“. Įdėčiau tai kam nors kitam į lūpas.

Not-things gruodis



Įsivardinti. Pasidalinti. Čia reikia pasipasakoti smulkmeniškai aptarti išsiaiškinti reflektuoti suprasti, forėver, kasdien –

Aš ten galvoju ką, kaip gyvenu?
 
Gerai gyvenu, aš galvoju, kad nusižudysiu, kai jūs visi jau būsite mirę. Aš galvoju apie vodkės bonkę vietoj pusryčių (kartais) ir kad nematytų drėgnų akių nei vienas jūreivis, kai nusisuku. Aš galvoju apie Maltos ordiną, šv. Jono vaikus, ir galvoju apie tą prislopintą kikenimą, įsikniaubiant į svetimą petį, paryčiais, dar nykščiu nubrėžtą kryžiuką ant kaktos, tėve mūsų, galvoju galvoju. Oi. – – – –

Mudu vogčiom apsikabinę nejudam, tyliai kvėpuojam ir truputį bijom nesusikalbėti. Ir susikertam žvilgsniais, ir apsikeičiam suokalbiškom šypsenėlėm, ir aš nesakau, ak, jaučiuosi nusidėjus ir neištikima, gal visai ne tavo judesiais atsikartoja manieji. Nes tai nesvarbu, juk dar bent tūkstantis metų iki visa, kas buvo, praeis, ir nebesirangysiu praeitimi tau į paširdžius dūstant.

Nors, ei, pala, nebandei jos atversti? …ką jūs, ji jau buvo atver(s)ta prieš tai. Tik tavo Dievas buvo užsidengęs akis, o manasis šypsojosi net per žemės drebėjimą, tai tu geriau neklausk, o aš nieko nesakysiu. Išpažinsiu tiems su abitais, arba nepripažinsiu išvis, visai kaip kartais nepripažįstu, kad tai Jis apaugina samanom betoną, numeta lėktuvus, leidžia žmonėms nutolti, suskaičiuoja man plaukus po tavo delnu ir pašnibžda skaičių man į ausį.
– – – – – – – – – –
Taip aš nešiojuos akmenuką ir laukiu tos minutės, kai būsiu išteisinta.
Taip jis išvažiuoja, atvažiuoja, išvažiuoja… atva-žiuo-ja. Pasiliks.

[pauzė]

Oh my dearest schizophrenia,…………….. o nori įsivardinti šioms Kalėdoms?

Ištikimaujant

Pagavau vyruką vidury nakties virtuvėje su cukinija vienoje rankoje ir kriauše kitoje! Ir su pižama! Haha.
Dar sužinojau, kas yra įvilktuvės. Čia tokia šventė, kai ką nors įvelka. 😀 Ne pro duris, tiesiog šiaip… ima ir supakuoja.

Tai man negresia svetimi nagai ir kibus flirtas, ir dar daug kas man negresia. Man labai tinka ir patinka spoksoti į tavo nuotraukas, kartais beveik imu murkti ir glaustytis prie kompo, ypač kai mėnulis apvalutis, nelyja ir nešalta. Tokiais vakarais pasipasakoju viską, ką buvau sugalvojusi, lyg visai galėtum girdėti. Ir tada užmiegu. O iš ryto auginu plaukus, tada pavalgau pietus, o paskui laukiu.

– – – ne todėl, kad pasitikėčiau ateitimi, tiesiog man kitaip neišeina. Nežinau, ko tiksliai laukiu.

Šiandien nuėjau apie devynis kilometrus.

O tavo mašina, ji žalia ar mėlyna?………………..
O tu….

Babe, baby, baby, Im gonna leave you.
I said baby, you know Im gonna leave you.
Ill leave you when the summertime,
Leave you when the summer comes arollin
Leave you when the summer comes along.

[O vis dėlto ji išprotėjusi. YES | NO | MAYBE – – – – – visai trenkta kažkokia. ]

Pakeleivingais

Aš neieškau namų. Ir savęs neieškau. Nors nenoriu to pasakoti.

Mes juk liekame neklausinėjantys. Kas yra tos ašaros, kodėl jos varo vyrus į neviltį, kodėl jie prityla, kodėl tiesia rankas, į žodžius ima velti mažybines priesagas, tampa nedrąsūs..

Ei. Nenoriu to pasakoti.

Kaip manai, ar pasieksiu Šveicariją lapkritį?.. Greičiausiai pasieksiu. Aš ne automobilių magistralėj, aš ne, aš – – – – – – – bėganti. Nejau nejauti, kaip slystu pro pirštus, lyg bandyčiau sugrįžti į delną, ir tos Blueberry nights, rūkant į dangų, magistralės, laukai.

Cinamonu kvepianti arbatos puodelio vienatvė. Vienatvė keturiese, vienatvė trise su radiju automobilyje, paskui dalinantis sumuštiniais, arba laikant ką nors už rankos, tiesiog šiaip sau, nes ruduo. Pakeleivingieji kartais meldžiasi ir kažkodėl daug kalba apie meilę. Netiesiogiai (aišku, kad ne), bet kai vyras pasakoja, kaip atrodė viena JOS suknelės klostė po krūtine, ir kad JI namuose visus stalo įrankius laiko drabužių spintoje – tai kažką reiškia. Bet tu tai idealistė, lipdo jis man etiketę. O jūs įsimylėjęs, kertu atgal. Jis irgi kerta.

Nebenoriu to pasakoti. Iškirto.

Išties – man patinka. Tas tikrumas. Kai susitinki tik netyčia, tik laikinai, ir nėra prasmės kliedėti „bet gal mes kada-nors“, „gal apsikeičiam tele…“, nes viskas tik netyčia ir laikinai. Taip ne vietoje. Pakeliui. Susikertam.

– – – – – – – – – –

Ir vis dėlto – aš atsibudau ne namie. Tuose namuose, kurių neturiu, manęs irgi dabar būti negali. Tiek to, šypsausi, susivėlus, besirausdama į pagalvę. Štai taip ilgėtis būna gera.

Labos.