Nerišli old vasario chant

Jei manyčiau, kad tai įmanoma, būtinai išrašyčiau jausmą apie tai, kaip jau seniai su kuo nors miegojau viename kambaryje ir kalbėjausi iki pat užmiegant. Jausmą tokį kaip prieblanda laukuose ir gretimi žingsniai žmogaus, su kuriuo nuolat prasilenkiame net kartu eidami.

Ir fotkiname tuos laukus, rūkuose, šąlame veidus, šildomės senuosiuse Lexusuose, tylime. Žodžiais neišeina išlaužti emocijų. Miegame skirtinguose kambariuose.
———————————————
[iš pokalbio, (c) V.B.]
Ir dar radau skląstuką virtuvės duryse
Bet jis įtaisytas taip, kad būtų galima kažką užrakinti virtuvėje
Vyrai kadaise mylėjo savo moteris

Hahahah, virtuvėje „ne kavos“ lankiausi praėjusį trečiadienį. O ir šiaip nuobodoka – keliuosi dukart per parą (maždaug pirmą nakties ir septintą ryto), riešų ir klubų kaulai darosi aštresni, žiedai (ir vėl) lengvai pasimeta, kartais užšąla automobilio langų skystis (ir nebeatšyla niekada blet?), neperskambinu nė vienam vyrukui (nes kažkaip… nuobodu?). O daugiau nieko kaip ir nevyksta, tai bent karts nuo karto pabarstau monetų prie kasos, hurray, ir kai „kažkas skuba“ sako pardavėja, aš linkčioju galva meluodama, nes iš tiesų niekur neskubu, važiuoju į darbą. Ten nežinau ką veikiu, bet mano kabineto inventorius yra pavydėtinas, nes mes turime tokį…

Turiu omenyje ne kolegą (kuris irgi yra pavydėtinas), o paslaptingąjį ilgą daiktą jo rankose. (Nejaugi nuskambėjo pošlokai?) Pirminė jo paskirtis buvo per šalčius uždarinėti duris nepakeliant šiknos nuo krėslo. Nes visi tudy-siudy pas mus besivalkiojantys žmonės kažkodėl turi chronišką polinkį palikti duris atviras. Anyway, neįsivaizdavau, kiek džiaugsmo suteikia popierinė tiuninguota kartis ir kiek dalykų galima su ja nuveikti. Graikų didvyrio spektakliai koridoriuje ir tapšnojimas per petį in distance įskaičiuoti.

O šiaip tai knygos. Darbas. Knygos. Mrrr, jų griaučiai, viršeliai, kvapas ir skonis, ir mano „ oh seriously?“ ataskonis mintyse, kai tik susitinku savo šventinį natiurmortą ant stalo…

…bet krūvelės turi tendenciją nykti, mugės – ateiti ir praeiti (doh, turėsime Šopenhauerįįįįįįįįįįį), o aš juk pavasario laukiu. Pavasario.

O dar galvoje yra, pavyzdžiui, chaosas.
Ir vyrai su naktiniais marškiniais. Chichi.

Naktiniai drambliukai

quite as good as she… (:

You didn’t. Did you??

Kas nors gal čia pagaliau norėtų išsispręsti? – paklausiau aš vieną naktį savęs į veidrodį. O jos plaukai lyg užkerėti, niekada nenugula taikiai ir patogiai, jos akys mėlynos ir apipaišytos. Atrask save, sako jis man, žinai, aš tave, aš plikom rankom…

Apie ketvirtą ryto galiausiai išsiaiškinau, kad niekas išsispręsti nenori. Trepsėjau kojelėm, trepsėjau.

Tada krausčiau žirgus ir pėstininkus iš dėžutės, žaidžiau „vienas prieš vieną“, karalienės lipo ant svetimų karalių, rikiai lipo ant bokštų,………….. pastačiau Vienos balių, draugė e-mail‘u smulkiai pasakojo, kurių velnių išsiskyrė su vyru. Nesugalvojau, ką atsakyti.

Galiausiai susivyniojus į antklodę murmu sau, kad gal imsiu ir įsimylėsiu kokį kartą, gal aš jau kaip imsiu ir… Įsikąsiu į liežuvį. Eina šikt. Give me hooray.

 Nenoriu kištis, bet man atrodo, kad. kaip-ir. kažką-ten.

Prisiprašiau.

To be posūkių.

Susiglamžyti.

Būdas užsikišti

Aš kartais tai būnu tyli. Labiausiai būnu tyli [ir netgi nerašli!], kai paišau [terlioju] ką nors.

O čia yra ponulis Conrad’as Marca-Relli [žemiau]. Myliu aš ir jį. [na taip, jei reiktų sudaryti sąrašėlį mano mylimų vyriškių, atsidurčiau labai keblioje situacijoje] – – – – …aš tik taip iš tikrųjų mylėti temoku. Turbūt. Na, man taip atrodo. Man patinka mirę vyrai. Jokios grėsmės idealiems santykiams.

[la Città, 1951]

[Be pavadinimo, 1955]

[Be pavadinimo, 1959]

[Woman in the shower, 1982]

[Blueprint, 1984]

Tęsiant maratoną apie nacius

Na, ir kas tave, Eglut, nuskriaudė? Ko tu čia tokia nepatenkinta permanentiškai ir žliumbi naktimis?

Nes esu žmogus. Kodėl turi jaustis kaltas ką tik gimęs? Tikrasis krikščioniškasis atsakymas yra parašytas visai ne knygutėj. Prote jis parašytas – ŽMOGUS YRA NAIKINTOJAS. Norite įsivaizduoti rojų? Įsivaizduokite šitą planetą be žmonių. Būtent! Jokių atominių bombų, išsiliejusios naftos, kažkokio supisto tunelio per dvi šalis (ar kur ten), niekas nešaudo paukščių, etc.

Ko čia bliauti reikia? NES AŠ NIEKO NEPAMIRŠTU taip patogiai, kaip jūs visi.

Ir jūs nepiskit man proto, kad čia viskas normaliai yra. Medžioti galima TIK maistui. O šitą filmuką reikia rodyti kartu su kokia dokumentika apie hitlerinį arba afrikinį genocidą. Mokykloje. Tegu grožisi vaikučiai, nėr čia ko apsimetinėti.

Gyvūnas, auginamas kaip kailinis ateities paltas. Nu fantastika tiesiog.

Žmogaus teisių deklaracija nieko nereiškia prieš vieną nušautą baltą katytę. Kas yra kur kas didesnė nuodėmė, nei įstatyti žmogui kulką į kaktą. Kodėl? Nes katytė NIEKADA nepadarė nieko blogo, lopai.

Kodėl aš tikiu reinkarnacija? Nes tai akivaizdu. Jokio kito pasaulio BŪTI negali. Yra nebūtis, arba tai, ką matome vietoje.

Ir kur gi tu kraustysies, Eglut? Iš Vilniaus, iš Vilniaus.

Ir kodėl nenori į didmiestį? Dėl milijono priežasčių. Plastmasiniai žmonės, cemento džiunglės, minios, kamščiai, triukšmas. Gamta yra „gimtis“, jokia ten ne nature. Tik kaime dar yra tikros erotikos, tų taukuotų žvilgsnių moterims į kojas ir šienelio kluonely. Ten dar yra tikrų pletkų ir intrigų, ten žmonės sveikinasi prasilenkdami. Be to, kaime maištas yra neįmanomas. Turiu galvoje ne politinį mėšlą, kuris jau žiaugčioti verčia, turiu galvoje maištą prieš sistemas ir netikras vertybes. Nes juk kur nors privalo jos būti tikros. Tiesiog privalo.

Be to, aš noriu dirbti kaimo mokykloje arba bibliotekoje, arba parduotuvėje. Nes tai zjbs yra ir kieta labai.

Jis teisus. Kas? Šliogeris. Berniukams Plutarchas, mergaitėms… Paišykit tas savo karikatūrėles kiek norite.Laimė yra glostyti ką nors atsikėlus ryte arba megzti jam megztinį. Jeigu čia diskriminacija, tai jūs išsigimėliai.

Kodėl vis dėlto nevarysiu į vienuolyną? Nes ne taip įsivaizduoju šventumą. Kad popiežius po savo šikna laiko krūvą pinigų, buvo aišku ir anksčiau, tik niekas nedrįso pajudint – ojojoi Dievo tarnas, ojojoi, Vatikano bankelis. O jo [Bene-dikto, diktatoriaus] mylimas Kristus tai irgi buvo multimilijonierius. Pati mačiau. Kaip ir trigalvį Dievą, kurio Benas nematė, nes jis nėra jo vietininkas. Karalius nuogas! Bažnyčios hierarchijos viršūnėlėje sėdi velnias, vardu „pinigai“. Ir aš jo bijau. Ir jums patarčiau.

Ir kodėl per Kalėdas gyvuliukai jums nekalba? NES JŪS JŲ NEGIRDITE anyway. Ir kaip mes taip nusiritom, galvoju naktimis, kuriomis nemiegu.

…o kartais, kai miegu, sapnuoju laukinius žirgus. Ir tada verkiu atsibudus ir nieko neglostau.

Šiaip prisiminiau

Oldie, bet mylimas labai.

Atsisveikinti

..nes net nesugebėjau parašyti. Nes labai pavargau ir nesugebėjau pasakyti.

You thought that you saw her?.. no you did not.

Nighty feelings

[arba apie katę ir pelę, ir slėpynes, ir akis:]

[2005]

O šitas yra mano mylimiausias ever written:

Ką galima padaryti iš baimės
Parduoti visas savo dukteris
Už tris pūdus miežių
Kad bent vakare būtų gražu*

Nušauti mylimiausią šunį
Nebūtinai Brisių –
Kad užtektų Lėtės vandeniui
Švirkštams
Pačiam

Dar apsivynioti celofanu galvą
Kad nesušlaptų
Kai lietūs

O savižudės motina
Turi senos paukštės akis –
Ir vis tiek net
Gaikščioja nusisukdama:

Neduokdie numirsi
Tau į burną prigrūs vatos
Iškimš sklidinai
Kad skruostai neįdubtų
Kad būtum papūstažandis

O kaip aš tada kalbėsiu
O kaip aš tada kalbėsiu
O kaip aš tada kalbėsiu

____________________
* cit. eil. Iš A. Miller „Visi mano sūnūs“ [Vaitkaus]

Apsaugota: To tribute Anderzak

Šis turinys yra apsaugotas slaptažodžiu. Norėdami jį peržiūrėti, įveskite slaptažodį:

Slaptažodis: