High five, honey

Paleisčiau sau ką nors į veidą dabar, kėdę arba šiaip kokią šiukšliadėžę – nu AAAAA, debilių debilė, jėzaujėzaumarija, man reiktų prisiauginti nagus ir tada išsikabinti akį kairę, nes ji ne tik truputį trūkčioja, kai reikia braukyti grafomaniškus pezalus. Žvilgčioti į gražius vyrus galima, bet ne tris dienas, ir ne šitaip, fakjū possessed mind. Ir tik jau ne su tuo fantastiniu finalu, kai net neatsimenu, kokių vėjų prikalbėjau ten, nes į galvą kalė ne tik batery-hormonai-brendžiuko derinys. Ir kodėl aš šitam veikėjui prieš nosį visada pasirodau tik geriausiomis pusėmis?..Tiesiog legen-dary, pirmadienį jau net žydiški bajeriai ir tortukas kontoroje nebedžiugino, ir akytės užgeso, ir gėlytės nuvyto, ir taip norisi užvažiuot sau per tą veidą, bent kokį mažutį amerikietišką slap‘ą su ta lietuviška kėde. Šiukšliadėže.

Beje, dar vienas juokingasis faktas about significant me yra tai, kad į pasimatymus dažniausiai atvarau su visu, karočia, kolchozu. Arba kolchozas pasirodo kiek vėliau. Jau septyniolikos už panašius bajerius esu gavusi žymųjį epitetą „devyngalvis slibinas“ (kuris mane džiugina net labiau už jau daug vėliau pelnytus „mis plyta“ ir „mis skiedinys“), bet tada berods su manim bent jau mergos dažniausiai valkiodavosi. Dabar gi atrodo viskas dar keisčiau, lyg čia šiaip „suteneriai palydėjo“. Ūpsy. Klausimas „bet kodėėėl?“ šioje vietoje nėra labai įdomus, tačiau greičiausiai taip yra dėl mano (psichinio nestabilumo? naaaah) emocinio nebrandumo, visiško nenoro įsipainioti į kokius rimtus santykius beigi to „….jei jau išvarei miestan….“ – – – šia gaida mes ir baigsim, nes kažkaip supykino (netgi be potekstės).

* įrašo kalboje daug šūdų, nes visą dieną daugiau nieko dabar ir neveikiu, kaip tik rašau rišliai bei teisingai ir taisau pezalus į ką nors rišlaus bei teisingo. Be to, BBD dabar laikinai galėtų pabūti mano automobilio numeris. Beje, automobilio durelės tai užšalo nachui. O ryte valydamasi dantis ir vėl prisitaškiau į akis dantų pastos. Ne, man ne PMS, čia toks ilgo laikotarpio FML. Kuo čia dėtas arklys, kuris norėjo šikt, ir studijos, tepapasakos koks žmogus, kurio dabar nepykina.

Nerišli old vasario chant

Jei manyčiau, kad tai įmanoma, būtinai išrašyčiau jausmą apie tai, kaip jau seniai su kuo nors miegojau viename kambaryje ir kalbėjausi iki pat užmiegant. Jausmą tokį kaip prieblanda laukuose ir gretimi žingsniai žmogaus, su kuriuo nuolat prasilenkiame net kartu eidami.

Ir fotkiname tuos laukus, rūkuose, šąlame veidus, šildomės senuosiuse Lexusuose, tylime. Žodžiais neišeina išlaužti emocijų. Miegame skirtinguose kambariuose.
———————————————
[iš pokalbio, (c) V.B.]
Ir dar radau skląstuką virtuvės duryse
Bet jis įtaisytas taip, kad būtų galima kažką užrakinti virtuvėje
Vyrai kadaise mylėjo savo moteris

Hahahah, virtuvėje „ne kavos“ lankiausi praėjusį trečiadienį. O ir šiaip nuobodoka – keliuosi dukart per parą (maždaug pirmą nakties ir septintą ryto), riešų ir klubų kaulai darosi aštresni, žiedai (ir vėl) lengvai pasimeta, kartais užšąla automobilio langų skystis (ir nebeatšyla niekada blet?), neperskambinu nė vienam vyrukui (nes kažkaip… nuobodu?). O daugiau nieko kaip ir nevyksta, tai bent karts nuo karto pabarstau monetų prie kasos, hurray, ir kai „kažkas skuba“ sako pardavėja, aš linkčioju galva meluodama, nes iš tiesų niekur neskubu, važiuoju į darbą. Ten nežinau ką veikiu, bet mano kabineto inventorius yra pavydėtinas, nes mes turime tokį…

Turiu omenyje ne kolegą (kuris irgi yra pavydėtinas), o paslaptingąjį ilgą daiktą jo rankose. (Nejaugi nuskambėjo pošlokai?) Pirminė jo paskirtis buvo per šalčius uždarinėti duris nepakeliant šiknos nuo krėslo. Nes visi tudy-siudy pas mus besivalkiojantys žmonės kažkodėl turi chronišką polinkį palikti duris atviras. Anyway, neįsivaizdavau, kiek džiaugsmo suteikia popierinė tiuninguota kartis ir kiek dalykų galima su ja nuveikti. Graikų didvyrio spektakliai koridoriuje ir tapšnojimas per petį in distance įskaičiuoti.

O šiaip tai knygos. Darbas. Knygos. Mrrr, jų griaučiai, viršeliai, kvapas ir skonis, ir mano „ oh seriously?“ ataskonis mintyse, kai tik susitinku savo šventinį natiurmortą ant stalo…

…bet krūvelės turi tendenciją nykti, mugės – ateiti ir praeiti (doh, turėsime Šopenhauerįįįįįįįįįįį), o aš juk pavasario laukiu. Pavasario.

O dar galvoje yra, pavyzdžiui, chaosas.
Ir vyrai su naktiniais marškiniais. Chichi.

Jokių rezoliucijų

Kai apsiaunu aukštakulniais, garbės žodis, aš taip gražiai strakteliu šokdama ant bordiūro, kad būtų galima nufilmuot ir rodyti kaip vieną geresnių akimirkų iš daugybės mano autistiškų dienų šitam city de Dios, kai iš tiesų būnu išėjusi ir nesukalbama. Kai netildau gaudžiančios tuštumos ir netikiu žmonėmis, ypač tais, kuriuos apsimetu pažįstanti, apie kuriuos galvoju vidurnakčiais, paryčiais, kuriems bučiuoju pečius, o jie paskui TAIS neįskaitomais žvilgsniais glosto man odą, kai rūkome – ir vis tiek aš jais netikiu. (Strakt.)

Tu esi matrica. Tu per daug laiku, tu sugalvotas.

Bet kaip ilgu-ilgu, lyg išplaukus į jūrą…. noriu pasakyti (ką aš noriu pasakyti?) – Tos naktys… Štai naktimis mano moterys man siūlo shot‘us (dažniausiai apie dvyliktą) arba „ateik, aš tau parodysiu Ranunculus“ (pusę keturių), ir niekada niekada per daug nenusiseilėja. PRIEŠINGAI nei kitos lyties individai, kurie, matyt, bus išsivystę iš kitų beždžionių. Tai vertinu išimtis. Tik kad jos ilgesį sukelia. Lyg išplaukus į jūrą, šaltą sausį. (O gal už tą ilgesį ir vertinu.)

Beje, žiemos aš nekenčiu. Sapnuoju žalius laukus, pabudus nežiūriu pro langus, nes labai pykstu. Nes šalta. Iš to paties pykčio perku vis naujus šalikus, vis vienodus batus ir kitą nė velnio nešildantį šlamštą, laukiu, kol spinta pasprings, burbu panosėj, keliu juoką kolegoms, niekaip nepasisotinu kava, rūkau stipriai stipriai suspausdama vokus visoms naujienoms ir darausi panaši į labai pasenusį vyną ir labai supelijusį sūrį. (Rytoj mano gimtadienis.)

Senelis sakė, kad atrodau kaip septintokė.

O toks keistas dėdė jau antrą vakarą man lipant iš mašinos deda ant savo dviračio stabdžių ir siūlosi pavežt. Štai tau ir „laiką suderinti“. Nejaučiu aš jokio laiko. (Labanakt.)

jeigu supranti, apie ką aš

(nemiegoti ilgai)

O tai ko tie vyzdžiai tamsoje išsiskleidžia, kai žiūriu į mašinų žibintų atspindžius ant sienos, ir matau – kąąąą – aš matau –
frezijų kvapą (jis baltas)
jos basas kojas balkone
jo nuogą galvą savo glostomą
aitvarus
sulysusius skruostus
lašelinę baltas sienas gelsvas sienas
apdegusį veidą
let it burn –

————–
„Pelenai į pelenus“; palatos į kambarius,
Kuriuose vis dar smilkstame
Nes tokios krauju suvagotos sutartys
[D.R. „Miestas“]
————–

Taip ir nemiegu.

Ir aš parodysiu tau tą laimingiausią žmogų, papasakosiu tą linksmiausią istoriją, uždengsiu tau akis delnu, švelniai liesiu tavo taurės kraštelį, šleikščiai šypsosiuos, šnabždėsiu kažką ausin, nesvarbaus, pati užsimerkusi – visa tai buvo seniai ir netiesa. Apsimeskim, kad po mano oda nėra nė vienos istorijos – …

…taip perkeliu liepsnelę – nuo ikonos iki mokytojo – nors ne budistė, ką jūs, šiaip nešioju tas malas, pirštams slystant karoliukais mano lūpos juda tik šiaip sau, ir kasryt aš nesilankstau visa-ko atspindžiui savyje – juk kasryt, man keliant kojas iš lovos, velnias murma kažką panašaus į „oh crap, she‘s up“, ir mano naktinė taiki aura susiskleidžia kaip povo uodegėlė.

Be to, dar nebuvo dienos, kai su manim buvo lengva susikalbėti, ir nebuvo dienos, kai ramu. Daužausi į langų stiklus kaip nevykęs kvailas paukštis.

Ir nesidažau, nes tingiu.
Ir neinu į darbą, nes nenoriu.
Ir parkuotis mane mokė Stevie‘is Wonder‘is.

(dabar)
– – – – Tak i ostavim.

raw summary

Night out būtinai reiškia, kad man reikia pamatyti VISUS, ne po vieną, o vieną po kito, būti labai gražiai, daug šviesti ir juoktis, klausytis ir vėl juoktis, ir vėl. Keisti vietas, veidus, kol nebesukoncentruoju dėmesio, kol žmonių pasidaro per daug vienam staliukui, pokalbiai ištįsta į kažkokį vientisą ūžesį ir susilieja su muzika, o nepažįstami vyrai nebesilaiko atokiai.

Ir neliesk manęs, galvoju, nu neliesk, ką, aš juk visada jaučiuosi įsipareigojusi, ir pasprukus drausminančiai spoksau į savo akis tūliko veidrodyje, į akis, smilkinius, akis, blet, galvoju, aš nežiūriu į veidrodžius norėdama pavelti ševeliūrą, aš tik manau, kad nesutampu su savo kūnu, o tos moters veido bruožai keičiasi, lyg ne tik gyventų atskirą gyvenimą, jie – – –

Taip užtrunku per ilgai. O galiausiai man išeina pasileisti nuo grandinės, nebežvilgčioti į telefoną, rūkyti kažkokį šlamštą, nenakvoti namie, negalvoti-negalvoti-negalvoti. Lakstyti žaliosiomis pievomis, rytais sveikintis su bekelniais, ištrūkus į gatvę klausytis galvoje plėšiančio popsinio pabaigos šlamštuko (-pvz-).

– – – Tyliai sumesti viską skalbimo mašinon, nieko nežadinti, valgyti glaistytus meduolius, atsukinėti filmų vietas, kur vyrų dilbiai susiliečia su moterų keliais, ir daugiau. Galvoti apie tai, kaip sunkiai pakeliu priklausomybę nuo kokio žmogaus, ir kaip paradoksaliai aš šituo klausimu highly addictive. Fak, nū. Miegu tarp pareigingų sms‘ų – toks sekmadienis.

O šiandien pabudau akla. Kaskart pažiūrėjus į šviesą verkdavau gražiai kaip MariaChuliaMercedes, kai tik ašaros teka skruostais kaip pupos, be garso, judesio ir idėjos.

Ir nieko. Доживем.
Šiaip tai paskolinau mašiną, man lomkės. Todėl užuot pusaklė (forgodsake) apvažiavus pusę miesto, pasitenkinsiu šitais pezalais. Vis mažiau galva ūžia.

Belaukiant ko

Neseniai it dawned to me, kad grįžusi iš savo Afganistano, pradėjau giliai mėgautis paviršutiniškumu. Kol (tie-anie-patys) grįžusieji iš Afrikos atsargiai leidžia vandenuką iš krano, aš turškiuosi vonioje valandų valandas, pusryčiams ėdu tortą, mažai dirbu, daug rūkau ir pro savo lakuotnagius pirštus švelniai ir bereikšmiškai žvelgiu į tamsiąją ateitį. Ai, dar žinoma (o kaipgi) būtinai veliuosi į nerimtus santykius. Cheers. Darling.
—————————————-
A: Noriu žaisti su tavim slėpynes duoti tau vilkėti savo drabužius sakyt tau kad man patinka tavo batai sėdėti ant slenksčio kol maudaisi duše masažuoti tau kaklą bučiuoti kojas laikyti tavo ranką eit su tavim pietauti ir leisti tau valgyt iš savo lėkštės susitikt su tavim Rudžio bare ir pasakoti kaip praėjo diena spausdinti tavo laiškus nešti tavo pirkinius juoktis iš tavo baimių skolinti tau kompaktus kurių nesiklausai žiūrėti gerus filmus žiūrėti siaubingus filmus <…>
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-

žavėtis tavo rankomis ant savęs žiūrėti į tavo rankas ant savęs žiūrėti pro langą į šlapdribą tavo moteris prieblandą galvoti kuris iš mūsų didesnis niekšas

(pauzė)

Aš buvau baisi kaip karas, jis ir vėl (o ne) buvo supratingas. Rytą man lengviau lįsti iš savigailos buvo su Le Muse skudurėliais ir Givenchy Ange ou Demon, lifto veidrody ėdžiau raudoną Baunty ir tuksenau bato kulnu į taktą Goo Goo Dollsams – tik paskui štai žvengiu kolegai, kaip tingėjau piešti akis, jis paslaugiai tam reikalui man pasiūlo prabangųjį juodą šratinuką, kuriuo kiek vėliau rašau ant lipnaus lapelio, kad „fuck you, I can fly“, ir galvoju apie skrendantį triušiuką.

Na taip, ir per naujaką buvau zuikis. Su ausytėm and so. Bet tai nėra svarbu. Dear 2011, so long sucker.

—————————————-
A: Aš taip pavargau.
C: Trokštu balto ant balto ir juodo, bet mano mintys lekia kaip spalvotame kine, neleidžia man užmigt, traukia šalin šiltą nematomumo antklodę kas kartą, kai ji prisiekia uždusinsianti mano protą tuštuma.
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-

Ir žliumbiu nuo vidurnakčio iki „reikia eiti į darbą“ vien todėl, kad labai gražiai plaukai ataugo. Nes jeigu kas žinotų, ką tai reiškia,…

(tebūnie)

—————————————-
A: Dauguma žmonių
B: Gyvena ir tiek,
A: Atsikelia,
B: Gyvena ir tiek.
[S. Kane „Geismas“]
—————————————-
Greičiausiai kraustysiuos prie upės. Arba kitur. Nors man patinka tas kambariokui tariamas „labas“ su mintimi „ar mes matėmės naktį virtuvėj? – nepamenu“, mano moterys man patinka labiau. Ką tie mūsų rimtieji butai-karjeros-mašinos, juk vis dar kepam imbierinius sausainius ir mums gaunas – UGADAI VOLODIA – obuolių pyragas. Išmanioji kulinarija, didieji lūkesčiai, gyvatės-tie-vyrai, Givenchy, I can fly, nežinau-ką-daryti-su-savo-gyvenimu.

Daugiau lyg ir nieko nenorėjau papasakoti. Su naujais.

Nes jau laikas

Tai kaip mes taip nusiritome, a? Naktiniai pasivaikščiojimai išvirto į naktinius žaidimus, statinė alaus į „gal brendžiuko?“, o sportbačiai į aukštakulnius, su kuriais klampoju paskui po gruodžio purvą sukdama ant piršto automobilio raktelius (oi tie raktai…) – man moteriškė įvažiavo į užpakalį, draudimas draudimas, apdrauskite vis dėlto mane nuo žioplių ir tų naktinų praeivių, kurie žengteli į gatvę tomis akimirkomis, kai kažkas-ten-užsikalba su vaikais ir nespėja nuspausti reikiamo pedalo. Jis yra per vidurį, ble, tas vidurinysis! Mhm…
– – – –
Oi, kokie mes čia suaugę [ir gilūs]… Už mano kambario durų yra dėžė su šiukšlėm dar nuo kraustymosi! Todėl svečių nesikviečiu! Be to, man vis dar patinka filmai apie gyvūnėlius, o iš po mano drabužių nuolat kyšo kažkokie kiti drabužiai. Nu jo, todėl mano anūkė kadanors sakys – va močiutė tai nemokėjo rengtis, moteris. Ir šiaip buvo šūdmalė. Visą gyvenimą užsiėmė nežinia kuo, beveik visai nevalgė, turėjo kažkokią skylę kaktoje, o kojines skalbdavo su fairy. Valio.
– – – –
Optimizuotojo darbo principas man leidžia dienas pradėti Google Readeriu, o baigti ten, kur vėl bundu paryčiais, galvoju nei šį, nei tą, niurkau veidą pagalvėn. Paskambink man dar kartą, ir aš nebūsiu užsiėmusi.

Atsakyti / POCO (nusivylęs): „Šūdas!“

Nesuvirškintos patirtys užkonservuoja emocijas. Tik sapnuoju daug. Kartais iššaudo saugikliai ir sapnuoju Tavo balsą telefono ragelyje, vėl nesusišnekam, paskui vaikštau susivėlusi ir šypsaus mažiau, vėluoju į darbą, lifte yra veidrodis. Akys būna liūdnos, nudažytos pilkai.

Prie raktų krūvos prisirišau dar penkis, ilgam ofiso koridoriuj tarškinu į taktą ausinėse. Kai rūkau savo aukšto balkone, man vis siaubingai norisi parašyti apie žmogų, kuris santykinai nemažą savo gyvenimo dalį praleidžia spoksodamas į kito žmogaus langus už keleto kilometrų.

Haha. Right. Nors Tie tai į Tavo kiemą, bet tai nėra svarbu. Po-e-zi-ja.

Nowhere to be seen. Colin‘as per liūdnas rytams. Nebeatpažįstu šito miesto, ir mašinos per garsiai burzgia, ir viskas pagal grafiką. Visi vakarai būna pažadėti, nagai tobulai nulakuoti. O moteris, renkanti mirusias muses nuo palangės, glostanti nudžiūvusius augalus – būna-niekad-arti. Nors kartais nuvažiuoju (be teisių, sau) pasivaikščiot laukais, ir saulė glosto man tuos plaukus, kurių niekados, ir man labailabai trūksta varganų, negražių ir liūdnų žmonių. Tų tikriausių. Suspaudžia taip giliai, ir verkiu šviesai – Paprastumo arba Tavęs, Paprastumo arba. Kad būtum laimingas.

Iš tiesų tai noriu bent mėlynų durų ir didelio aklo šuns. Dar – kad atlėgtų. Kad nespaustų galvos-skrandžio-krūtinės nuo nepasakytų*. Kad ne ruduo. O kol kas –

Most of the time it’s well understood
Most of the time I wouldn’t change it if I could

Most of the time, Bob.

______________________________________

* nes (vis dar) bijau Ta-vęs. Watch out, I came back.

Toliau be manęs

Keletas degalinių, fūros ir truputį krepšinio Lenkijoj, GPS-GPS-GPS, belgai, skruostai, pakšt-pakšt. Koplyčios prie virtuvių su sodais. O vienoje namo pusėje nėra karšto vandens, kitoje baigėsi, arba antrame aukšte nėra karšto vandens, o pirmame man besimaudant už dušo durų skutasi kažinkoks prancūzas, ir niūniuoja. Tiesą sakant, abu niūniuojam.

Apie dešimt minučių šveičiu kojas, nes aš kiaurą parą basom, laukais arba parduotuvėmis, miestelių aikštėmis, vienuolynais – dainuoju, rūkau sau. Atveriu langines, užsiverčiu kažin kokį butelį, ak-rytoj-šeštą-keltis. Paskui mus atpažins iš mūsų darbų – kasame griovį, šlifuojam lentas, asiliukai ganosi, žmonės meldžiasi, dar-kažką-ten. Vaikausi vaiką aplink arklides. Na ir kas tau čia versis per galvą vėjyje tokią gražią dieną… Koks skirtumas, kurioje šalyje.

Tik dienos-nakties linijoj maudžia „kažkur giliai“ arba rankas atsigulant, ir jau tik trumpam pagalvoju apie savo vyrų akis, nes paskui taip gaudžia viduje, gaudžia, gaudžia – ir kam tu mane tokią pasišaukei sau, Vieš…
O tie tikri pašauktieji, jie kalba apie švelnumą, glūdintį kiekviename, ir paskui aristokratiškai apsisioja gyvatvorę – nors šalia tūlikas. Be to, aš žinau, kad jei būtų užrakintos durys, jie įliptų per langą.

O mama sakė, kad geriu per daug vyno ir nuotraukose atrodau liūdna.
Aš tai manau, kad toje metaforoje, iš kurios gimė mano meilė, yra kažkas nepaprastai gąsdinančio (visai kaip toje knygoje auksiniais puslapių krašteliais). Dar manau, kad prieš pat mirtį man paaiškės, jog visą gyvenimą paišiau ne pasaulio žemėlapį galvoje, o tik savo pačios veidą. Todėl nuotraukose atrodau liūdna ir geriu per daug vyno.

Taip (maždaug) ir paleidžiu save iš metų karantino. Su apsikabinimais, laiminimais, vynu ir ašaromis temstant, su dėžėmis prie lovos, lagaminais po ja, ir „gal ne nuovargis, ne nuovargis Jį prilenkė…“, čežančiais puslapiais, tos knygos auksiniais krašteliais. Ir jei kas dabar fotografuotų, turbūt sakytų – kažinkokia liūdna tu čia, nagi, sakyk „kazyyyys“, ką tos metaforos. Taip.

Pasigimdyk šešis dievus
Visi aplinkui asilai
Ir būk didžioji Bogorodica
Pamiršk kokia buvai

O jau paskui visa kita, paskui apsiausiu batus, vaikščiosiu šaligatviu, rytais visad nusipiešiu akis pilkai, ir 8-17 neturėsiu laiko, ir-ir-ir… Ir traukau pečiais, man išeinant tiesiog žydėjo topinambai. Žydėjo topinambai.

Taip ir sėdėjom metus, o gal tris

Nieko nenutiko, bet po velnių, juk man patinka kepti pyragus, skaityti knygas ir vėlyvomis popietėmis tingiai atsukti veidą saulei. Vakarais keliauti į kaimo parduotuvę. Ledinukų, cigarečių, paplepėti. Kartais grįžtu su sunkia rankine, pilna lengvo alkoholio. Ak, tas bendruomeninis gyvenimas – nesiskutę vyrai, ikonos, lengvas alkoholis.

Dar kartais laužas svilina mano švytinčias blauzdas, vėjyje gyvena Dievas, dainos susilieja į vaizdus, ir timpanai. Arba laikrodžiai byloja kažin-ką apie „jau po dviejų“, dangus drumsčiasi šviesa, akys apsiblausia, ir suradusi lovą nebeatpažįstu savo kambario sienų.
– – – – – – – – – –
Visi mano santykiai vis dar neturi kontūrų, jie nesukeliami į kategorijas, pilni tylos. Myliu žmones, kurie intuityviai tai pagauna kaip neišvengiamybę, ir nesipriešina. Nes tik šitaip viskas lieka tikra. Nes tas-toks nežymus rankos virpėjimas priartėjus yra svarbiau už beprasmius pokalbius apie tai, kas buvo ir bus. Išmokstu iš naujo branginti sekundes, kai susiliečiama tik delnais, tik perduodant žiebtuvėlius. Kitaip manęs ir nepaliesi, tuoj pradedu šnypšti arba bėgti, einu darytis kavos, rūkyti, man prisireikia kikenti ir mano iškirptė staiga pasidaro ryškiai per gili žvilgsniui, nors dar prieš tai kyšantis liemenėlės kraštelis reiškė tik foną nereikšmingam pokalbiui su reikšmingomis paraštėmis.

Ir nesvarbu, kad verkiu jau iš paties liūdesio, nes tikrai žinau, kad tai liūdesys – ne pyktis, pasimetimas, ilgesys, nuoskauda, neteisybės jausmas, dar kažkas. Tik liūdesys, toks geliantis krūtinę. Labai gerai.

Be to, pažįstu žmogų, kuris yra sulaužęs lovą su moliūgu.

Pauzė.
…Toliau? Toliau mes einam vogti arklių. Kai nustoja lyti. Kai surūkom po paskutinę ir išsidaliname antklodes su puodeliais per pusę. Kai išsivėdina salsvas alkoholio ir kokoso kvapas iš kambario, kai jau būname apsimetę, kad lagaminas ant mano spintos dar tuščias. Tada mes einame vogti arklių.